Negyjanti žaizda - PiktVotė

Gerbiamas senovės žinove!

Paskutinius kelis metus ne kartą buvo juodinamas sarmatų vardas ir teršiamas sarmatuvos paveldas. Jau matome, kur bedate pirštu, tačiau šį kartą ant ąžuolo šakos kabinti reikia ne akademikus! Skaudu, kartu ir pikta, tačiau sarmatišką smeigilą* į nugarą nelyg Švitrigaila (Šveisk-tris-kailius?) nūdėm beda išdavikiškai purvina ugriška letena. 

Čia verta paminėti, kad mes (V., Č., ir A.t.A. Atila) esame taikūs, nelinkę kritikuoti ir gintis, tačiau jūsų, brangieji, laiškai užvertė redakcijos holą, koridorių, svirną ir sodo namelį, todėl tylėti nebevalia. Dėl to mes dabar paaiškinsime jums problemos (pro-blėnius?) esmę, priežastis ir patarsime, ką daryti.

Laisvės vėjai seniai kursto minties laužą ir jo šilumoje skleidžias pažinimo žiedai. Tačiau laisvės žvakė pritraukia ir menko proto (argi vien tik?) drugelius ir moškes (mokė+mušti = moškė?). Kaip patyrę entomologai atvertę eteriu pradvisusį drugelių katalogą, mes dabar jums įvardinsime kiekvieną iš šių machaonų.

Aivaras Citronas Lileika - tikra kandis sarmatiškoje  Kolchidės (kol-žydės?) aukso vilnoje;

Urbonas "Speleinis" Rakowskis - šis pilkasis niekšų kardinolas leidžia pavėjui pykčio ir melo tinklus;

Milvydas Juškauskas - paprastas nelyg kopūstinis baltukas, tačiau reto mastelio kenkėjas;

Jūratė Statkutė de Santa Maria El Prabos Salvadore Rosales - po gundančiu moters pavidalu slepiasi prtivinkęs oranžinės tulžies kolorado vabalas iš už Atlanto;

Dauklodas Triminas  - pagiežingas nelyg vapsva jis gelia spausdintu ir austu žodžiu;

Juozas Šeimys - besiblaškantis tarytum pavasarinis karkvabalis šis sunkiasvoris gal ne iš piktos valios, tačiau dergia ant šviesių žinojimo stiklų.

Ir deja, daug kitų, kurių vardai redakcijai nežinomi, bet darbai kalba už insignijas.

Ši demagogų klika viešai prsiskiria sau "sarmatuvos žinovų" vardą siekdami diskredituoti tikrovę, senovę, ir šlovę. Ne kiekvienam yra žinoma, tačiau iš tiesų jie yra visai ne tikri sarmatlyvi sarmagetužiai, o seni ir pikti sarmatuvos priešai - votai.

Kas tie votai, klausia jūsų mažametis sūnus, o jūs nežinote nuo kur čia pradėjus aiškinti tokį paprastą dalyką? Padėsime jums sukurpti trumpą drūtą dosje (duos jie?).

Geroduotas (Herodotes) savo istorijoje taip rašo apie būdinus (budines), kuriuos mūsiškai vadino votais: "Tai didžiai skaitlinga tauta, mėlynom akim ir rudžiai. Jųjų tarpe ogi miestas štai, medinis va, ir to miesto vardas yra Geluonis <...> Ir išties toje pat vietoje gereikių (greccus) dievai garbinami, tame labiausiai Dioniesijus." 

Dar apie juos rašo, kad jie ryja savo kaimynų krauja tarytum utėlės, ir kažin ką išdarinėja su moterų gimdomis, bet gilią senovę palikime žiliems senoliams. Londone** saugomoje EncycloPedicus Britanoxus 1911 metų leidime aiškiai juodu ant išblukusio parašyta, kad būdiniai yra ne kas kita kaip votai - finų tautelė. Votus latviai, mūsų sarmatlyviausi broliai, vadina kreiviniais, ir ne veltui.

Sarmatuvos galios laikais, kaip žinia, votai buvo nustumti į šešėlį ir jų piktadarystės būdavo lengvai sutvarkomos pavieto motės ranka. Tačiau priešams ėmus draskyti Sarmatuvos pavidalą ir paveldą nelyg Brūčiui badant Tsiesoriaus purpurinę sermėgą būdiniai ėmė vis mažiau vadintis savo gražiuoju vardu, ir vis labiau darėsi votais. Juk dar dabar sakoma: "kokia votis!". Ši piktvotė seniai negyja - nuo pat sarmatuvos susilpimo laikų votų istorikai (isterikai?) kalevipoegai ir lenartai meriai stūmė savo proestišką istoriją. Paklauskite savęs, kaipgi vadinasi vieta, kurioje sėdi didžiausias būdinas, neregėto masto Sarmatuvos priešas popiežys? Ogi Votikanas! 

Estų marionetė katalikų bažnyčia nėra vienintelis jų įrankis trinant iš istorijos Sarmatuvą. O ne - jau nuo neatmenamų laikų pavolgio mordviai diriguoja kremliaus iškamšų paradui, kuris šimtmetis po šimtmečio tino šniaukdamas nuo Sarmatuvos skobnių. Pridėkime žuvėdus (garbina Votaną), nepamirškime vokiečių (vot-kviečiu?) ir kitų dieVOTŲ tautų ir gausime visą aibę tikro sarmato priešų. Tačiau tai jau istorija, kas yra mūsų duona, ir ją valgydami nesispjaudome.

Šį įrašą skaitote, nes nebagalime tylėti ir žiūrėti, kaip suduodamas naujasias votų smūgis Sarmatuvai. Iš Votikano tiesiasi vytinta pontifiko ranka ir judina savo fiškes šachamtų lentoje. Ne iš karto mes supratome, kuris čia rikis, kuris žirgas ir kur čia tranšėja. Tačiau šių metų balandžio pirmą dieną buvo žengtas lemiamas žingsnis partijoje - Votikano generolai Lileika ir Juškauskas paskelbė gražiną į Sarmatuvą Votikano feodą - karalystę (karui-lysti?). Ši iš anksto premedituota ir gerai parengta akcija yra giliai ir konstruktyviai paremta Šeimio genijumi, Statkutės pažintimis ir Speleinio šantažu LR urėdijose ir girių ūkiuose. Pontifiko ambrozija palaiminta votų šventvagystė pateko į internetus ir šiandien  apie tai  kalba nuo Permės iki Lilehamerio.

Mieli skaitytojai, mes girdijime jūsų ašaras ir matome jūsų raudas. Ir mes sklandžiai tariame:

Nebokite, nes nors priešas yra senas, priešas yra didis ir priešas yra nuožmus, tačiau laisva sarmato širdis yra didesnė, jo dvasia yra senesnė ir jos pulsas nuožmesnis. Mes kovosime su jais portaluose, mes kovosime su jais tinklaraščių komentaruose, mes grumsimės sms žinutėmis. Mes šauksime į kovą ruporais miestelių aikštėse ir požeminėse perėjose, dalinsime skrajutes univermage ir kavinių kiemuose. Mes imsime į rankas ginklą kolektyvinių sodų bendrijose, mes lyg ugnis siausime tautinių šokių būreliuose. Ir net jei to neužteks, būkite tikri, mes smaugsime stingstančiomis rankomis savo priešus redakcijos antrame aukšte, užbarikaduotame tualete ir nepriimsime nieko kito apart besąlygiškos "Lietuvos karalystės" kapituliacijos***.

Sarmatuva per amžius!

*Smeigilas - senoviškas sarmatų ginklas aštriu galu.

**Londonas - ar tik ne ten**** Lileika "rado" visus savo žemėlapius?

***Tiks ir status quo ante***** bellum (stačias kvo ant belio)

****Ne ten, o Votikane

*****Ar tik ne antys išgelbėjo Romą******?

******Ar tik ne Romoj yra Votikanas*******?

******* Ar tik ne iš Votikano visas votų sąmokslas?

Čiaumuolis ir Visšvirkštys Vilnius 2012

Oroskabas arba 12 tikro sarmato dangaus vaisių (I)

Sveiki broliai sarmatai ir seserys sarmatėlės. Dar kartą mūsų planeta (pala-ne-ta?) apsisuko apie mūsų Saulę ir dar kartą apisusko mūsų redakcijos galvos. Iš ties, jei jums atrodo, kad Visšvirkštys ir aš visus metus, kaip sakoma, struobais mojavo, tai jūs nesarmatlyvai klystate. Tiesa pasakius, mudu atlikome nepaprastą ir sunkų darbą, užtrukusį ištisus metus, ir laimei, niekas nesužlugdė mūsų tyrimo.

Pastaruosius 12 mėnesių mudu su bičiuliu (ir be abejo Atila, kuriam, galimas daiktas, tai bus paskutinė vasara) be atvangos stebeilijomės į dangų iš sarmatų įrengtų mūsų žemelėj Sarmatuvoj regyklų-stebyklų-stebuklų, tokių, kokį nuo pušies viršūnės savo zenitu (seni-tu?) nutraukė ir įamžino Visšvirkštys. Nors paskaudo kaklus ir teko pedalais, slidėmis ir parasparniais įveikti ne vieną sarmatiškąją mylią (1,49 kilometro), pagaliau padarėme tai, ką taip ir nespėjęs padaryti numirė Radvila Našlaitėlis. Žyniai ir krivulės, mes jums pristatome Oroskabą, kryžiuočių ir lenkų klaidingai Horoskopiu vadintą, bei jame esančių dvyliką tikrųjų ženklų-vaisių.

Taigi, pradėsiu nuo be abejo sarmatų naujųjų metų, kurie, savaime suprantama, prasideda patį vidurvasarį, liepos mėnesį. Niekas jau nebeatmena, kodėl būtent liepos mėnesį, bet galbūt taip liepia Perkūnas. Sarmatiškasis liepos mėnesio zodiako, arba mūsiškai, sodžiuko, ženklas yra bitė arba tranas. Bitės paprastai būna labai darbštūs ir irzlūs žmonės, tuo tarpu tranai pasižymi tingumu. Jei gimėte liepą ir esate bitė, patariame nesivelti į muštynes, nes galite neišlipti sausas iš balos. Tranams tuo tarpu patariama dažniau apsilankyti sendaikčių turguose - galbūt nustebsite!

Rugpjūčio (rūgti-pūti) mėnesio ženklas yra grybas. Grybai paprastai pasižymi menku proteliu ir dažnai turi sukirmijusį kotą. Iš kitos pusės, grybai dažnai pasirūpina tokiais dalykais, kuriais nepasirūpina kiti, todėl labai vertinami kolektyve. Visšvirkščio žvaigždžių ratas pataria grybams atsargiai elgtis su aštriais daiktais ir ugnimi, tuo tarpu aš norėčiau pridurti, kad kitąmet grybams pravartu pabandyti artimiau bendrauti su sau brangiais žmonėmis, tik ne visais iš karto.

Spalio, arba senoviškiau, šapaliaus mėnesio ženklas yra šapalas. Šapalai yra labai šalti ir atsargūs žmonės, jų daug gali sutikti valstybinėse įstaigose ir viešosiose bibliotekose. Šapalo gerosios savybės yra dora ir neišrankumas maistui. Šapalų praktiškai nebūna tarp įkalintųjų, todėl šapaliaus mėnesį kalėjimuose gimtadienius švenčia tik prižiūrėtojai. Šiems žmonėms patariame rečiau keisti gyvenimo partnerius ir valgyti daugiau skaidulingo maisto.

Lapkričio, anksčiau vadinto lačkrėčiu, ženklas yra plėšikas. Plėšikai yra linksmų plaučių ir plataus kūno sudėjimo žmonės, dažniausiai moterys. Visi plėšikai turi blogąją pusę ir jos labai gėdijasi (jūs patys žinote, gerbiamieji), tačiau prie tinkamo apšvietimo tai nesimato. Įspėjimams plėšikams - nesėskite girti už laivo, šturvalo, ar prie švenčių stalo. Taip pat patariame pakelti visus baldus namuose - tikriausiai maloniai (arba labai nemaloniai) nustebsite.

Gruodžio, visada vadinto aruodžiu mėnesio ženklas yra kirstukas. Kirstukai buvo čia iki kol kryžiuočiai atvežė peles, ir šį mėnesį gimusius vaikus penėdavo būtent kirstukais, kurie tokiu metu laiku parankiai miegodavo. Kirstukai yra juodbruvi maži guvūs žmogeliai, beje, kiekvienas pažystame bent po du kirstukus. Kirstukų silpnybė yra stiprus porteris ir žemaičių blynai. Jei esate jauna kirstukė, patariame daugiau laiko leisti su mama, nes ji gali bet kada iškeliauti į sarmatų dangų.

Sausio (sau-šio?) mėnesio ženklas yra karna. Karnos ženklo pavadinimas kilęs nuo karnų žvaigždyno, ir karna paprastai yra aukštas, grubokas, bet naudingas žmogus. Paprastai šio ženklo žmonės yra gabūs batsiuviai, tačiau šiandien retai tai bepastebėsi, dėl to dažniausiai karnos yra bedarbiai. Karnoms patariame pasilenkti prieš lipant į rūsį senuose namuose - galite maloniai nustebti.

Praėjusiųjų metų apžvalga

Sveiki, mielieji Sarmatuvos skaitytojai. Prasidėjo dar vieni, 16126-ieji metai, šiandien labiau datuojami kaip 2011, tačiau atidus skaitovas žino, kad ne viskas taip, kaip užrašyta akademijoje. Nepaisant to, apžvelgsime 26-uosius iš sarmatologo požiūrio. Taigi, kas nutiko?

1. Visų pirma, Sausio 12-28 dienomis Montevidėjuje įvyko 4-asis pasaulinis didžiosios sarmatų ložės (la Grande Loge des Sarmates, GLS) suvažiavimas. Šį kartą jokie kariniai konfliktai ar klimato kataklizmai mums su Visšvirkščiu nusigauti iki Urugvajaus nesutrukdė, nors pripažinsiu, kad kelionė Rio de la Plata upe garlaiviu nepraėjo be nuotykių.
   Kas aptarta suvažiavime? Greičiau jau būtų atsakyti, kas nebuvo aptarta! Visų pirma, pristatyta J. Statkutės de Rosales raštų antologija. Ši E. Gevaros prizo savininkė šiandien figūruoja nedažno lietuvių sarmatologo lentynoje, tačiau tarptautiniu mąstu, o ypač lotynų amerikoje, ji buvo dar karta pripažinta, ir ne veltui. Gaila, tačiau pati autorė nepasirodė, sklandė gandai apie Karakase įstrigusį garlaivį, tačiau kiek jie tikri - nežinoma.
   Taip pat suvažiavimo dėmesio centran papuolė paleosarmatologų pasiekimai, daugiausia, turint omenyje radimvietes ir uolų piešinius šiaurės Sacharoje. Ar išties mes, kaip ir visi Sarmatai, iš Afrikos? Į šį klausimą bandė atsakyti dr. Al Fajakudis iš Libijos, ir, neslėpsiu, jog po paskaitos plojau atsistojęs, o Visšvirkščiui teko nešti skalijanti Atilą į balkoną.
   Tarp kitų svarbių ir intriguojančių temų gavome įkišti savo monėtą ir mes. Sausakimšoje didžiojoje auditorijoje perskaitėme paskaitą "Sarmatologai - istorikų diktatui nenusilenksiantys sarmagetužiai-partizanai". Dėkojame kolegoms už įdomius klausimus, bei lenkų sarmatologui Kšyštofui Žemčinčikui už netikėtus, tačiau ateityje labai praversiančius duomenis.
   Dar daugelis įdomių ir tūlo sarmatologo širdžiai svarbių dalykų įvyko Montevidėjuje, tačiau jiems pritrūktų vietos šioje apžvalgoje.
2. Ne mažiau svarbus mokytų žmonių visuomenei buvo ir Visšvirkščio tyriamasis darbas Grenlandijoje. Plačiau apie tai: http://sarmatuva.blogspot.com/2010/04/s-veiki-gyvi-gerbiamieji-sarmatuvos.html .
   



Laureatas, išgirdęs jog pralenkė balsais Visšvirkštį

3. Baigėsi ilgiau nei metus trukęs ir visus intrigavęs balsavimas-konkursas įtakingiausiam sarmatologui išrinkti. Daug neaptarinėjadamas, tiesiog pateiksiu laimėtoją: tūkstančiai balsų išrinko į pirmą vietą Aivarą Lileiką-Citroną.
Kodėl būtent Aivaras? Galbūt priežastimi tapo Londono Metropolitano (net 98-asis UK!) Universitete paties vestos informacinių technologijų paskaitos, kurios padėjo šiam garsiam sarmatologui būtent informacinių technologijų dėka iškilti? Atsakys nebent pats laureatas.
Apklausos rezultatai išsamiu pavidalu:



Liūto dalis - seniems vilkams

Laimėtoją atspėjo ir mūsų įsteigtą prizą (atostogas dviem SPA ir vaisingumo centre "Lopaičiai") laimėjo Alius ir Elvyra Trauginiai iš Telšių. Sveikiname!

Na o Jums, gerbiamas skaitytojau, siūlome nenusiminti, ir dalyvauti naujoje apklausoje, bei spėti jos rezultatą (spėjimai priimami iki sausio 31 d.).

Čiaumuolis

Vilnius 2011

Sarmatų kario dvasia

"Sarmatų iečių" problemos sprendimas

Sveiki gyvi, gerbiamieji Sarmatuvos sarmagetužiai! Jau nebepirmi metai kai mes taip gražiai bendraujame šio tinklaraščio pagalba ir nepirmas kartas kai tarp naujų straipsnių praeina ilgesnis laiko tarpas, "Bet kur tu buvai išnykęs Visšvirkšty!?" tikriausiai dabar klausiate Jūs, o atsakymas paprastas - kovojau su neteisybe ir priespauda, o jei tiksliau, vysčiau senovės sarmato kario dvasią. Žinia, kad sarmatų kariai kadaise buvo nenugalimi mūšio lauke, vestuvių puotose ir netgi vietinėse smuklių muštynėse. Bet iš kur gi toks sarmatų karių nenugalimumas? Kai kas, mažiau susipažinęs su sarmatu karybos menais, galbut pasakys, kad sarmato kario jėga yra trejose ietyse kurias turėdavo šitoks karys. Ne! Visų pirma ietis jis turėdavo keturias, ką gana tiksliai nustatė Toronto Istorinių Tyrimų Akademijos mokslininkai (T.H.R.A.). Skaičiavimai atlikti naudojantis per pastarąjį dešimtmetį Sarmatuvos tyrėjų surinktais duomenimis. Bet ne ginklai daro karį nenugalimą, o jo dvasia! Tai Sarmatuvos Dvasia, gerbiamieji Sarmatuvos mylėtojai, sutraiškė švedus prie Salaspilio, tai Sarmatuvos Dvasia privertė Fon Jungingeną nešti kudašių kuo toliau nuo sužverėjusių sarmatų, Sarmatuvos Dvasia, gerbiamieji, yra pagrindinis ir nuo savęs pridursiu, masinio naikinimo ginklas.

Taigi prieš du metus aš nutariau, grynai iš mokslinių ir pažinimo sumetimų, pradėti savyje lavinti Sarmato Dvasią. 2009 metų sausio 16 dieną, švesdamas savo, jūsų nuolankaus tarno gimtadienį išgirdau, kad tauta sukilo! Neilgai trukus kartu su sužverėjusia minia, lengvai įkaušęs jau mosikavausi kumščiais prie Lietuvos Respublikos Seimo. Savo naudai turiu pasakyti, kad pradžioj niekšus klojau krūvomis, bet jų, galų gale sušoko tiek, kad teko paleisti degtinės butelį iš dešinės rankos ir kautis jau abiejomis rankomis, tik pagalvokite, abiejomis! Toliau reikalai pradėjo suktis ne mūsų naudai, pasitelkus dujas Sarmatų Dvasia buvo išrūkyta kaip mat ir teko atsitraukinėti, gerų žodžių galėčiau pasakyti Plockeckio (tikra pavardė redakcijai žinoma) atžvilgiu, nors kovoje šitas išteželis ir siauraprotis bandė naudotis kiaušiniais, tik pagalvokite, kiaušiniais! Tačiau atsitraukimo manevras šiam naujokui akivaizdžiai atiteko su motinos pienu. Taigi tuo metu aš ir dar keli visiškai Sarmatų Dvasios nepraradę, seni riaušių vilkai bandėmė kovoti nedidelėmis grupelėmis, staigiai manevruodami tarp priešų, jų karinės technikos ir šunų. Netrukus pastebėjau, kaip kiti veteranai krenta vienas po kito spaudžiami šarvuotos technikos ir gausių priešo pajėgų. Reikia pripažinti, kad ir skaudančia širdimi, kad ir nenorom, Jūsų nuolankus tarnas irgi krito pakirstas kelių guminių kulkų, vieno pasiutusio šuns ir septynerių, isivaizduokite, net septynerių priešo kovotojų!

Kovotojo dvasia ne visiems duota

Pralimėjimo nuoskaudas dar labiau sustiprino tai, kad paimtas į neleisvę šių besarmačių, buvau priverstinai išblaivintas, o tai jau, gerbiamieji, tikras nuostolis. Man buvo surašytas protokolas ir ryte buvau paleistas į laisvę. Ach tas saldus žodis laisvė! Bet laisve ilgai mėgautis negalėjau, kadangi buvau iškviestas į teismą, vėliau dirbau viešuosius darbus ir kitaip išsipirkinėjau tai, ko nesugebėjau iškovoti tą mūšio dieną. Dėl to nukentėjo ir mano Sarmatuvos tiriamasis darbas ir nedaug laiko galėjau skirti Jums, gerbiamieji Sarmatuvos broliai ir seserys. Bet sakau jums: ugdykite Sarmatų kovos Dvasią ir kai mūsų bus daugiau, mes vėl susigražinsime nenugalimų Sarmagetužių (Saugantys motinos įtužį) vardą..

Visšvirkštys

Vilnius 2011

Skaitytojų klausimai

Laikui bėgant ir sarmatams užimant vis svarbesnę vietą mūsų gyvenimuose, atrandant vis naujus nepasiekiamus horizontus su juose esančiais mūsų protėvių siluetais galima pastebėti, kokį rezonansą sukėlė sarmatologija žmonių širdyse ir protuose. Kuo toliau, tuo lengviau žmonės atsimuša nuo netaiklių akademikų strėlių lyg Achilas (Akylas?) su savo legendiniu skydu nuo Hektoro kirčių, arba kaip Galijoto (Karijoto?) kakta nuo Dovydo akmenų. Bet žmonėms kyla klausimai, o ne kiekvienas apdovanotas sarmatiška įžvalga, kad ir kokia sarmatiška būtų jo širdis. Geriausiai tai matosi iš laiškų, kurie lyg cunamis mus užlieja po kiekvienos naujos lekcijos, seminaro ar publikuoto straipsnio žymiausiuose šalies leidiniuose. Laiškai perpildyti meilės sarmatijai ir kupini dar neatsakytų klausimų. Jūs manęs dabar tikriausiai paklausite: "Bet Visšvirkšty, kodėl tu mums neatsakai į mūsu laiškus?", o atsakymas yra paprastas, šiuo metu aš ne šiaip švaistau rašalą, bet kaip tik ruošiuos atsakyti į dažniausius sarmatijos mylėtojų o ir taip pat jos priešų klausimus.

Vizentija Didžakienė - Kaišiadorių kraštas: Neseniai perskaičiau Jūsų naujausią knygą, ji išties praplėtė mano akiratį, bet neatsakė į visus klausimus, kaip antai - jei Sarmatija buvo visur, tai iš kur atsirado jos priešai?
Atsakymas: Gerbiama Vizentija, Jūs esate visiškai teisi, Sarmatija buvo visur ir kažkada pasaulyje nebūtum galėjęs sutikti ne sarmato, bet tais priešistoriniais laikais nuo sarmatų atskilo besarmačiai (neturintys sarmatos, nesaugantys motinų).

Rubertas Dumpalas - Anykščių rajonas: Neseniai savo darže iškasiau nemažą akmenį, ar gali tai būti sarmatiškasis akmuo?
Atsakymas: Tai be abejonės sarmatiškasis akmuo.

Jokautas Kalaušas - Gražbylėnai: Ar galėtumėte pakomentuoti sarmatiją Liublino unijos kontekste atsižvelgiant į dvilaukės sistemos paplitimą valako reformos išvakarėse?
Atsakymas: Nepaisant to, kad kai kurie modernūs sarmatologai iš vis neigia jūsų paminėtus faktus - visiškai įmanoma, kad reforma buvo daugiau unija, nei tikras sarmatiškas procesas.

Rambynė Ramovienė - Lentvaris: Mūsų jauna šeima laukia pagausėjimo, kokį sarmatišką vardą galėtumėte pasiūlyti naujagimiui?
Atsakymas: Sveikinu Rambyne, Visšvirkštys būtų labai gražus sarmatiškas vardas, mergaitei tiktų Sarmatėlė.

Melkautas Kurapka - Palapių kaimas: Kaip jūs galėtumėte pakomentuoti naujausią Kanados mokslininkų išpuolį prieš Sarmatiją?
Atsakymas: Mes jau pakankamai "pakomentavome" tuos akiplėšas per seminarą Toronte, nors vėliau už tai su Čiaumuoliu buvome deportuoti, tačiau jei ne kalaviju, tai kumščiu esame už sarmatiją pastovėję ne vieną kartą!

Lukgaudas Paukštimas - Varniai: Šiais laikais, ne retas pasiekęs tokių populiarumo aukštumų puola kurti partijas, veržiasi į seimą. Ar Jūs irgi eisite šiuo keliu?
Atsakymas: Išties galiu Jus patikinti - partijų mes nekursime ir į seimą neisime, mūsų planai labiau susiję su monarchija.

Visšvirkštys

Londonas 2010

Sarmatologo metodas

Taigi mano gerbiamieji skaitytojai, manau atėjo laikas suduoti dar vieną smūgį užsistagnavusiai ir mokslinio metodo užmigdytai akademinei viesuomenei. Ne, aš nekalbu apie fizinį susidorojimą, aš kalbu apie apie tobulą, ištisus dešimtmečius puoselėjamą Sarmatologo metodą. Jūs manęs matyt paklausite: "Visšvirkšty, bet ar tai nebus mums per sudėtinga?", būkite ramūs, šio metodo jėga yra jo paprastume. Taigi negadindamas rašalo veltui, aš jums pristatau pagrindinius Sarmatologo metodo įstatymus:

1. Ignoruok chronologiją - Laiką sukūrė pirmieji istorikai, tam, kad juo naudodamiesi galėtų paslėpti Sarmatijos didybę.

2. Kiekvienas žodis, vietovardis ar vardas yra sarmatiškas - tik turi mokėti jį išgirsti.

3. Kiekviename žemėlapyje yra Sarmatija - tik nebūtinai pažymėta, tavo darbas yra ją pažymėti.

4. Viskas kas yra randama žemėje buvo pagaminta sarmatų - o jei ne, tai sarmatai privertė ta daiktą pagaminti kitus.

5. Visus pasaulyje užrašus galima perskaityti sarmatų kalba - O jei nepavyksta, galbūt reikia skaityti iš kitos pusės?

6. Jei pritrūkai šaltinių - kreipkis į Visatą.

7. Ignoruok geografiją - ji gali tave paklaidinti.

8. Savo teiginiuose remkis bet kuo - kadangi nei laikas nei geografija nesvarbi, tai greičiausiai padės.

Tai tiek šiam kartui, gerbiamieji skaitytojai, imkite šiuos patarimus ir jais naudokitės, tegivuoja Sarmatija!

Visšvirkštys

Vilnius 2010

Kodėl sarmatai plaukiojo prie Grenlandijos ir Islandijos?

Sveiki gyvi, gerbiamieji sarmatuvos skaitytojai, su didžiausiu džiaugsmu vėl kreipiuosi į Jus šiame internetiniame dienoraštyje po nedidelės pertraukos. O pertrauką teko padaryti ne dėl to, kad linksmai leisčiau atostogas ir net ne dėl vėl prasidėsiančių darbų savo sodo sklype, o dėl pačių rimčiausių priežasčių - turėjau garbės dalyvauti dviejuose iškyliausiuose šių metų Sarmatijos garbę keliančiuose įvykiuose. Visų pirma su kolega Čiaumuoliu dalyvavome pasauliniame Sarmatų Ložės susitikime Urugvajuje, apie kurį mes papasakosime sekančiuose mūsų tekstuose ir ataskaitose. Vėliau išsiskyręs su kolega sėdau į pirmą pasitaikiusį lėktuvą ir išskridau į Grenlandija. Šiuo metu jūs tikriausiai stebitės: "Bet Visšvirkšty, kodėl Grenlandija? Negi pamiršai savo tikslus, moto ir kredo?". Galiu Jus nuraminti - tikrai ne, mano apsilankymo tikslas Grenlandijoje buvo pats sarmatiškiausias. Dideliai savo garbei ir pasididžiavimui dalyvavau ekspedicijoje, kurios tikslas - senosios sarmatų banginių medžiotojų gyvenvietės, jose palikti artefaktai su mums brangiais sarmatiškais įrašais ir naujais sarmatijos horizontais.

Taigi po varginančios kelionės nusileidome Nuuko (Nuūko, Nuo rūko) oro uoste. Atsiėmęs bagažą su ištikimuoju kelionių dalyviu Atila patraukiau prie artimiausio šunų rogių nuomos punkto. Pasodinęs Atilą į roges įsikibęs virvių nusitempiau visą turtą link mūsų susitikimo vietos.

Ir štai susitikęs su savo kolegomis sarmatijos entuziastais pradėjau savo žygį. Per neaprėpiamus ledo tyrus mes pradėjome maišyti Grenlandiją skersai ir išilgai, kiekviename fiorde saujomis kraudami Sarmatų paliktus artefaktus, bendraudami su vietiniais, kurie gūdžiomis poliarinėmis naktimis mums pasakodavo savo šamaniškuose protuose likusius prisiminimus apie narsius sarmatų žvejus, kurie atplaukdavę iš rytų pusės paskui milžiniškus banginius ir juos čia medžiodavę, apie turtus kuriuos čia atsiveždavo, bet nieko negailėdavę vietiniams ir juos gausiai apipildami turtais. Štai vienas mūsų sutiktas eskimas, vardu Umlukas, dar pats prisimena, kaip jo senelis pasakojo kad jam pasakojo jo senelis, kaip sarmatų kapitonas Vykutukas apdovanojo visą jų gentį nematytomis dovanomis ir dar išgelbėjo nuo bado išsiveždamas daugumą genties moterų.

Dar ilgai galėčiau pasakoti apie šiuos paprastus šiuolaikinės civilizacijos nesugadintus žmones ir dar ne vieną rašalinę rašalo galečiau sunaudoti, bet čia atėjo laikas antrai mano ekspedicijos daliai, kuri nors ir nebuvo planuota, bet nemažiau svarbi. Po ilgos ir varginančios ekspedicijos pasiilsėjęs Nuuko mieste, sėdau į pirmą pasitaikiųsį lėktuvą skrendantį atgal lietuvon, bet netikėtai visus planus sujaukė pati tikriausia skichija, Islandijoje išsivežęs Eyjafjallajökullo ugnikalnis. Teko leistis Reikjaviko oro uoste, kur šiuo metu ir esu vis dar laukdamas kada galėsiu gryžti namo. Bet laiko veltui čia neleidžiu, nes viską savo gyvenime darau dėl Sarmatijos. Centrinėje bibliotekoje ėmiausi studijuoti senuosius sarmatų raštus, kurių čia pasirodo yra apstu, o vietiniai juos klaidingai laiko norvegiškais, teko sužinoti, kad pirmą kartą Eyjafjallajökullas išsiveržė 920 metais (stebėtinai sutampa su Vykutuko kelionėmis) ir kiekvieną kartą ugnikalnis kaip Dievo rykštė kirsdavo kryžiuočių kraštams juos nuniokodamas. Argi tai ne pats seniausias pasauliui žinomas masinio naikinimo ginklas? Dar ne kartą sarmatai naudojosi šia žemės jiems suteikta galia ir kiekvieną karta nubausdavo savo priešus pražučiai ir tamsai. To įrodymas yra pats ugnikalnio pavadinimas - Eyjafjallajökull arba "Ėjo jajo kult". Taigi taip ištraukęs iš nežinojimo tamsos dar vieną sarmatijos paslaptį, norėčiau užduoti dar vieną klausimą: "Kas aktyvavo Eyjafjallajökull`ą šį kartą?", ar tai didžiųjų valstybių slaptosios tarnybos? Ar tai juodieji sarmatologai? O gal nei viena nei kita?

Visšvirkštys

Reikjavikas 2010