Kuom baigsis sarmatų-votų karas?

2009-07-12

Sarmatai - vis dar čia?

Sarmatuvos tyrėjai skiria savo laiką ieškodami sarmatų pėdsakų archeologiniuose ir rašytiniuose šaltiniuose, tautosakoje, tautodailėje, torcioniniuose laukuose ar net ištirpusių įvairiuose pavadinimuose. Tačiau, ar nesame akli tam, kas vyksta aplink mus, visai čia pat? Platus ir išlavintas mūsų tyrėjų žvilgsnis, laimei, nepraleidžia nieko - netgi visai neseniai į mūsų biurą kreipesis pilietis, nerišliai kalbėjęs kažką apie "vakar" ir "visai čia pat" nebuvo paleistas neiškamantinėtas iki galo.
Pilietis Dž. O. (Sarmatuvai vardas ir pavardė žinomi) pranešė, kad jam sliūkinant namo penktadienio vakarą atsitiko keistas dalykas. Nors keliukas, kuriuo jis iš savo kaimyno P. D. paprastai traukia namolio, veda per nelegalų savartyną ir paprastai naktį ten nieko nebūna, tačiau jis išgirdo sklindant keistus garsus iš buitinio laužo krūvos. Prisiartinęs arčiau ir viską savo užrašų knygelėje tušinuku perpiešęs Dž. O. nesunkiai įtikino daugumą Sarmatuvos tyrėjų, kad jam pavyko užfiksuoti ne ką kitą, o gyvą sarmatą - sarmatlyvą ir karingą mūsų protėvį.
Deja, supratęs mūsų norą įsigyti piešinėlį (o ir paties piešinėlio svarbą mokslinei visuomenei), pilietis Dž. O. ėmė ženkliai kelti savo įkainius, pradžioje siūbavusius ties pakeliu varškės ir cigaretėmis "belomor kanal". Norėdamas visgi bet kokia kaina įsigyti šį neįkainojamą ikonografijos karbunkulą, ėmiau rinkti lėšas pirkiniui, tačiau vakar vakare mūsų pašnekovas SMS žinute pranešė, kad piešinėlį iš jo jau nupirkę akademikai. Štai, dar vienas įrodymas sudegė, dar vienas siūlo galas prarastas sumaišties kamuolyje!
Kaip ten bebūtų, faktas lieka faktu, o ne interpretacija: grynų sarmatų dar yra! Klausimas, kiek jų, kur jie telkiasi, ir ką jie daro, bet pati idėja, jog galima šį mūsų visų taip gerbtiną ir ant kojų mus pastačiusį protėvių ainį susitikti, apklausti, paklausyti jo grynai sarmatiškų dainų ir paragauti jo sarmatlyvų valgių, verčia prakaituoti mano, kaip tyrėjo, delnus, ir, tikiu, daugelio jūsų kaktas. Asmeniškai, atlikęs senųjų šaltinių ir žemėlapių analizę, apsilankęs jums, gerbiami akademikai, neprieinamose užusienio bibliotekose, galiu spėti, kad veikiausiai tikrų sarmatų dar užsilikę kažkur Čepkeliuose ar Kamanuose (gal net Žuvinte).
Tačiau, ar nebuvo tai akivaizdu? Ar nėra tai labiausiai mūsų gamtininkų saugomos nuo pašalinio akies teritorijos? Ar tikrai jie saugo tai, ką teigia saugą? Paklauskime savęs, gerbiami sarmatuziastai, kiek dar saugomų teritorijų yra Lietuvoje, ir kas dar ten užsilikę? Bet junta mano tirianti širdis, kad ne itin daug mums yra likę laukti - akademikai sensta, ilgai jie negalės mūsų skvarbaus žvilgsnio prikaustyto laikyti. O kolei kas - dairykimės, galbūt ir mums pavyks nors užrašų knygelės, supiltos alumi ir išteptos skumbre, kamputyje, nors drebančia ranka, bet užfiksuoti taip sunkiai iš žemėlapių trintą mūsųs didvalstybės gabalėlį.

Čiaumuolis
Vilnius 2009

2009-07-10

Homo Sarmatikus beieškant

Dar visai neseniai, bent puse lūpų prasitarus apie garbingą Sarmatijos praeitį, neretas iš mūsų baimindavosi taiklia užsistagnavusio akademiko ranka paleisto neprekinės išvaizdos vaisiaus ar daržovės. Prieš keletą dešimtmečių, pirmieji Sarmatijos tyrinėjimo pionieriai negalėdavo net prisiartinti prie archeologu monopolizuotų, lyg aukšta spygliuota tvora aptvertų kasinėjimų aikštelių. Akademikai lyg slibinai, savo godžiom ir pavydžiom letenom paslėpę laikė rūsiuose neįkainuojamas Sarmatijos vertybes, lyg bijodami, kad tiesa paaiškės. Bet tiesa, mano mieli skaitytojai, visada paaiškėja. Bėgant laikui, mums atsivėrė naujos galimybės, visų pirma galingojo ir neaprėpiamo interneto dėka. O koks mane apėmė džiaugsmas, kai pirmą kartą savo internetinės naršyklės lange pamačiau Ptolemėjaus Atlaso originalą, kur jo pavargusia ranka buvo pirmą kartą įrašytas tas didingas žodis - Sarmatija.
Bet laikas eina ir Sarmatijos tyrinėtojai tęsia savo didingą misiją, atradimas seka atradimą, mūsų akys krypsta į vis senesnias ir paslaptingesnes istorijos dulkėmis paslėptas žinias. Dar taip neseniai mes mes įrodinėjome savo valstybę egzistavus šalia Romos imperijos, arba Kserkso Persijos, o dabar jau tuo beveik niekas nebeabejoja. Atėjo laikas pažiūrėti dar giliau, užduoti sau klausimus, į kuriuos galbūt jau visai neužilgo bus duoti atsakymai.
Tai kas tie žmonės, kurie sukūrė Sarmatiją? Kas suvienijo padrikus Europos gyventojus ir davė jiems vieną vardą? O gal jų vienijimasis buvo nulemtas kiek kitokių priežasčių? Mano nuomone, gerbiamieji skaitytojai, ir aš ją artimiausiu metu pagrįsiu nenuginčyjamais faktais, priešistorinių Sarmatijos gyventojų susivienijimą nulėmė ne kas kita, kaip jų prigimtis, prigimtis taip juos išskyrusi iš kitų to meto žmonių - tie žmonės buvo kitokie, jie buvo - Homo Sarmatikus. Įsiminkite šiuos du trumpus žodžius, kadangi jau visai neužilgo, jie bus linksniuojami Lietuvos miestuose ir miesteliuose su didžiausiu džiaugsmu, kaip ir su giliu liūdesiu bei užslėpta pagarba tarp niūrių institutų sienų.
O įrodymų toli ieškoti nereikia, bendrą sarmatų kilmę linksniavo visi praeities autoriai, nuo Homero iki Cicerono, nuo Šurupako įrašų iki Paros Archilocho. Nepaaiškinamos kilmės priešistoriniai kapai su sarmatų simbolika randami per visą Euraziją ir Afriką. Atsargūs antropologai, dar tik kuždasi apie tai, ką mes jau ruošiamės iškelti į pažinimo šviesą - sarmatų protėvis, savotiška trūkstamoji grandis - Homo Sarmatikus keliasi iš užmaršties kapo, ir koja kojon, su savo atradėjais, ir Jumis visais, gerbiamieji skaitytojai, ruošiasi atsakyti į dar neatsakytus klausimus.

Visšvirkštys
Vilnius 2009

Čiaumuolis seka sarmatų pėdsakais (I dalis)

Gerbiamas skaitytojas, ko gero, ne kartą yra pastebėjęs, jog šen bei ten užusienyje jaučiasi ne ką prasčiau nei namie, ten aptinka širdžiai artimų pavadinimų ir ne tik. Būtent šiais mįslingais toponimų, hidronimų ir kitų nimų išmargintais takais ir takeliais bandysiu patraukti į paiešką, kurioje suklupo ne vienas Sarmatuvos tyrėjas - į sarmatų ištakų bei jų didvalstybės ribų paiešką.
Savo paiešką pradėsiu visai čia pat - Etiopijoje. Istorikai mano, jog čia, įtakota semitų saabėjų kultūros, atsirado etiopiškoji civilizacija. Tačiau, ar tikrai tai buvo semitai? Žmonės, save vadinę panašiais vardais, nuo senų senovės buvo nusėdę ir mūsų kraštuose: tai ir sembai, ir samogitai, ir samiai (dar žinomi labiau išsilavinusiam, kaip zamiai, arba ziemiai, taigi, beveik žiemiai, kas mūsiškai reiškia "šiaurė") ir dar daugel kitų. Vadinasi, būtent etiopijoje kūręsi žmonės, paveikti senųjų sarmatų pietinių genčių, turėjo palikti tam tikrų sarmatizmų.
Ir iš ties, nesunkiai juos aptinkame: tai tokie miestai, kaip kad Goba (Guba, Guoba?), Negele (Negilė, Negėlė?), Aksum (Auksumas, Apkasumas, Atkasimas?) ir netgi pati sostinė Adis Abeba (atmetus "A", kurį pridėjo vėlesni istorijos klastotojai, ir sugrąžinus tai, ką iškraipė laikas, lieka "Užuobėga" - grynai mūsiškas pavadinimas). Negana to, ko verti stulbinančiai panašūs į mūsiškius hidronimai Omo, Avaš ir Šabelė (plg. Ūla, Atvašynas, Šešupė)?
Negana šių akivaizdžių ženklų, esama aibė materialinės kultūros reliktų, kuriuose aiškiai parodoma, kas tokie čia gyveno, kariavo ar net prekiavo. Pažvelkite į kairę: ar tik ne charakteringi sarmatų kariai pavaizduoti šaudantys lankais ir jojantys savo taip pamėgtais sarmagetužiukų veislės žirgais? O dešinėje, nors ir vaizduojant italų-abisinų antrąjį karą, ar tik ne sarmatų totemas Vytis vaizduojamas virš mūšio lauko? Žinoma, kad tai jie, tačiau istorikai išlieka akli neparankioms tiesoms, griaunančioms jų kortų namelį, vadinamą "teorijomis, paremtomis logika ir įrodymais". Va jums įrodymai, gerbiami teoretikai!
Šį kartą čia ir užbaigsiu savo kelionę, nes dar labiau gilintis į sarmatų pėdsakus Etiopijoje (eiti-joti-ja?) būtų viso gyvenimo darbas. Palieku jums, gerbiamieji entuziastai ir plataus požiūrio žmonės, patiems vertinti šias išvadas ir eiti tolyn Eitijotijos, pietinės sarmatų markos, keliais, o pats su jumis susitiksiu jau kitoje, dar netikėtesnėje vietovėje.

Čiaumuolis
Vilnius 2009

2009-07-09

Fenomenali Lopaičių mįslė

Akylam informacinės sklaidos stebėtojui, pro akis negalėjo praslysti milžinišką visuomenės susidomėjimą sukėlęs, Žemaitijos smaragdas - Lopaičių šventyklų kompleksas. Dar labiau mūsų susidomėjimo žaizdrą pakurstė atokiosios vietovės reputacija - ne vienas gyvojo vandens, ar dvasinės palaimos ištroškęs tautietis taip ir nesurado šio žemaitiškojo Eldorado. Dėl to mes, kaip atkaklūs ir patyrę tyrinėtojai, nebiją palikti bibliotekų dulkėtas sales ir, tarytum Livingstonas ar Dreikas žengti į gūdžias baltąsias žemėlapio dėmes, neilgai trukę, susikrovę savo kuklią kelioninę mantą ir nepamiršę kelioninio žurnalo bei gana lepaus kelionėje, tačiau labai reikalingo instrumento tyrinėjimuose - fotoaparato, lydimi savo kiek pasenusio, bet napekeičiamo kelionės draugo, kokerspanielio Atilos, patraukėme į Vilniaus autobusų stotį.
Ištvėrę varginančią ir nuotykių kupiną kelionę, po kelių valandų, jau šėrėme Atilą Mažųjų Šunkojų kaimelyje. Vietiniai, iš pradžių pasitikę mus smalsiais, kiek apgirtusiais žvilgsniais, ne už ilgo jau patys siūlėsi tapti mūsų ekspedicijos vedliais, nešikais ir varovais. Aptarę natūrinį užmokestį išsiruošėme galutinio ekspedicijos tikslo link. Delsti nebuvo kada, juk mūsų laukė ilgas ir sunkus kelias.
Kelionės metu netinginiavome, o iš karto pradėjome rinkti etnokultūrinę informaciją. Pirmąjį žinių perlą nuskynėme iš varovo Stasio Zatočėlio: šis, pažvelgęs į tolumoje žaliuojančias Lopaičių šventyklos sengires, prisiminė, jog jaunystėje jis pats šiose vietose yra aręs, sėjęs ir pjovęs. Kokia fantastiška šios antgamtiškos vietos galia - gamta per keturis dešimtmečius vilnijančius rugių laukus pavertė ošiančiomis sengirėmis. Tačiau tai buvo ir paskutinis iš mūsų palydovų gautas informacijos lašelis: Čiaumuoliui pusiaukelėje pradėjus ieškoti antropologinių sąsajų tarp čia dabar gyvenančių vietinių samogitų ir kažkada čia gyvenusių jų protėvių, palydovai pabūgo pamatę jo ištrauktus kaukuolės matavimo įrankius ir tekini išsiskirstė. Taip mes likome vienui vieni, vidur nepažįstamos agrarinės dykros, per pusantro kilometro nuo mūsų tikslo.
Vieni keliavome daug lėčiau, bet ne ką liūdniau, kadangi Visšvirkštys užtraukė linksmą kelionės dainą: "Sarmatai, girių karaliai". Geroje kompanijoje laikas bėga nepastebimai: jau po pusvalandžio grožėjomės medžių-praamžių lapijoje besislepiančiais šventyklos mūrų siluetais. Supratę, kad prieš mūsų akis driekiasi už septynis pasaulio stebuklus mokslininko akims vertesnė panorama, puolėme gerti gyvąjį vandenį, pasigaminome drabužius iš paparčių ir medžių lapų, laigėme šventyklos koridoriais, ritinome Mindaugo akmenį, skaitėme ir rašėme runomis ir sukomės torcioniniame lauke, guviai nuskaitinėdami Visatos informaciją. Išvarginti įspūdžių pilnos dienos, tik po kokio pusvalandžio ėmėmės kurti stovyklą, kur, nepaisant iš Mažųjų Šunkojų sklindančio triukšmo, ramiai praleidome naktį.
Ryte mūsų ir Atilos laukė protu sunkiai suvokiama staigmena: chroniškų prostatos skausmų kamuojamas Visšvirkštys, pradėjęs šlapintis, suprato stebuklingai atsikratęs šio prakeikimo. Tik vėliau supratome, kad vakar jis negalėjo atsiplėšti nuo gyvojo Lopaičių Šaltinio vandens ir išgėrė jo per pusę litro. Štai Jums ir įrodymas!
Susikrovę savo daiktus, kupini įspūdžių ir pilnomis kuprinėmis bei kišenėmis mokslinės medžiagos (kurią būtinai pateiksime naujuose Sarmatuvos publikacijose), patraukėme namolio.
Kas žino, kokias paslaptis už nugarų mes palikome ateities tyrėjams?

Visšvirkštys ir Čiaumuolis
Vilnius 2009

Vedamasis straipsnis

Šiandien dažnai girdime linksniuojant tūkstantmetį. Tačiau, ar iš tiesų taip? O jei ne, tai kaip? Lietuvai išsilaisvinus iš paskutinės okupacijos gniaužtų, šiek tiek išsilaisvino ir žmonių protai. Tai leido kai kuriems, mažiau akademinės dogmatikos sukaustytiems, smalsesniems žmonėms pažvelgti giliau, tarytum akylam inkliuzų stebėtojui, ar kruopščiam botanikui. Tie primestų stereotipų neapakinti stebėtojai iš karto įžvelgė begales nesutapimų, loginių disonansų teorijose, ilgai mus laikiusiose nežinios tamsoje.
Tačiau, kaip dažnai būna, nepažintų dalykų tyrinėtojai juda skirtingomis kryptimis, painiojasi savo pačių dogmose, kurių taip sunku atsisakyti (!). Tai sukelia įspūdį, kad nagrinėjamas dalykas nėra tvirtos mokslinės išvados, o tik mėgėjiškos spėlionės.
Mūsų, kaip sąmoningų ir nepriklausomų ekspertų komandos misija, kurią mums iškėlė nūdienos sunki mokslinės visuomenės padėtis, yra šiame dienoraštyje provokuojančiais publicistiniais straipsniais sutelkti visus plataus požiūrio tyrėjus atvirai diskusijai, nušviesti neatsakytus klausimus ir, neslėpkime to, nukapoti stereotipų hidros galvas.

Visšvirkštys ir Čiaumuolis
Vilnius 2009

Kur glūdi pamiršta Sarmatuvos sostinė?

Kuris iš šių Sarmatuvos tyrėjų jums labiausiai imponuoja?