Kuom baigsis sarmatų-votų karas?

2010-04-29

Sarmatologo metodas

Taigi mano gerbiamieji skaitytojai, manau atėjo laikas suduoti dar vieną smūgį užsistagnavusiai ir mokslinio metodo užmigdytai akademinei viesuomenei. Ne, aš nekalbu apie fizinį susidorojimą, aš kalbu apie apie tobulą, ištisus dešimtmečius puoselėjamą Sarmatologo metodą. Jūs manęs matyt paklausite: "Visšvirkšty, bet ar tai nebus mums per sudėtinga?", būkite ramūs, šio metodo jėga yra jo paprastume. Taigi negadindamas rašalo veltui, aš jums pristatau pagrindinius Sarmatologo metodo įstatymus:

1. Ignoruok chronologiją - Laiką sukūrė pirmieji istorikai, tam, kad juo naudodamiesi galėtų paslėpti Sarmatijos didybę.

2. Kiekvienas žodis, vietovardis ar vardas yra sarmatiškas - tik turi mokėti jį išgirsti.

3. Kiekviename žemėlapyje yra Sarmatija - tik nebūtinai pažymėta, tavo darbas yra ją pažymėti.

4. Viskas kas yra randama žemėje buvo pagaminta sarmatų - o jei ne, tai sarmatai privertė ta daiktą pagaminti kitus.

5. Visus pasaulyje užrašus galima perskaityti sarmatų kalba - O jei nepavyksta, galbūt reikia skaityti iš kitos pusės?

6. Jei pritrūkai šaltinių - kreipkis į Visatą.

7. Ignoruok geografiją - ji gali tave paklaidinti.

8. Savo teiginiuose remkis bet kuo - kadangi nei laikas nei geografija nesvarbi, tai greičiausiai padės.

Tai tiek šiam kartui, gerbiamieji skaitytojai, imkite šiuos patarimus ir jais naudokitės, tegivuoja Sarmatija!

Visšvirkštys
Vilnius 2010

2010-04-22

Kodėl sarmatai plaukiojo prie Grenlandijos ir Islandijos?

Sveiki gyvi, gerbiamieji sarmatuvos skaitytojai, su didžiausiu džiaugsmu vėl kreipiuosi į Jus šiame internetiniame dienoraštyje po nedidelės pertraukos. O pertrauką teko padaryti ne dėl to, kad linksmai leisčiau atostogas ir net ne dėl vėl prasidėsiančių darbų savo sodo sklype, o dėl pačių rimčiausių priežasčių - turėjau garbės dalyvauti dviejuose iškyliausiuose šių metų Sarmatijos garbę keliančiuose įvykiuose. Visų pirma su kolega Čiaumuoliu dalyvavome pasauliniame Sarmatų Ložės susitikime Urugvajuje, apie kurį mes papasakosime sekančiuose mūsų tekstuose ir ataskaitose. Vėliau išsiskyręs su kolega sėdau į pirmą pasitaikiusį lėktuvą ir išskridau į Grenlandija. Šiuo metu jūs tikriausiai stebitės: "Bet Visšvirkšty, kodėl Grenlandija? Negi pamiršai savo tikslus, moto ir kredo?". Galiu Jus nuraminti - tikrai ne, mano apsilankymo tikslas Grenlandijoje buvo pats sarmatiškiausias. Dideliai savo garbei ir pasididžiavimui dalyvavau ekspedicijoje, kurios tikslas - senosios sarmatų banginių medžiotojų gyvenvietės, jose palikti artefaktai su mums brangiais sarmatiškais įrašais ir naujais sarmatijos horizontais.
Taigi po varginančios kelionės nusileidome Nuuko (Nuūko, Nuo rūko) oro uoste. Atsiėmęs bagažą su ištikimuoju kelionių dalyviu Atila patraukiau prie artimiausio šunų rogių nuomos punkto. Pasodinęs Atilą į roges įsikibęs virvių nusitempiau visą turtą link mūsų susitikimo vietos.
Ir štai susitikęs su savo kolegomis sarmatijos entuziastais pradėjau savo žygį. Per neaprėpiamus ledo tyrus mes pradėjome maišyti Grenlandiją skersai ir išilgai, kiekviename fiorde saujomis kraudami Sarmatų paliktus artefaktus, bendraudami su vietiniais, kurie gūdžiomis poliarinėmis naktimis mums pasakodavo savo šamaniškuose protuose likusius prisiminimus apie narsius sarmatų žvejus, kurie atplaukdavę iš rytų pusės paskui milžiniškus banginius ir juos čia medžiodavę, apie turtus kuriuos čia atsiveždavo, bet nieko negailėdavę vietiniams ir juos gausiai apipildami turtais. Štai vienas mūsų sutiktas eskimas, vardu Umlukas, dar pats prisimena, kaip jo senelis pasakojo kad jam pasakojo jo senelis, kaip sarmatų kapitonas Vykutukas apdovanojo visą jų gentį nematytomis dovanomis ir dar išgelbėjo nuo bado išsiveždamas daugumą genties moterų.
Dar ilgai galėčiau pasakoti apie šiuos paprastus šiuolaikinės civilizacijos nesugadintus žmones ir dar ne vieną rašalinę rašalo galečiau sunaudoti, bet čia atėjo laikas antrai mano ekspedicijos daliai, kuri nors ir nebuvo planuota, bet nemažiau svarbi. Po ilgos ir varginančios ekspedicijos pasiilsėjęs Nuuko mieste, sėdau į pirmą pasitaikiųsį lėktuvą skrendantį atgal lietuvon, bet netikėtai visus planus sujaukė pati tikriausia skichija, Islandijoje išsivežęs Eyjafjallajökullo ugnikalnis. Teko leistis Reikjaviko oro uoste, kur šiuo metu ir esu vis dar laukdamas kada galėsiu gryžti namo. Bet laiko veltui čia neleidžiu, nes viską savo gyvenime darau dėl Sarmatijos. Centrinėje bibliotekoje ėmiausi studijuoti senuosius sarmatų raštus, kurių čia pasirodo yra apstu, o vietiniai juos klaidingai laiko norvegiškais, teko sužinoti, kad pirmą kartą Eyjafjallajökullas išsiveržė 920 metais (stebėtinai sutampa su Vykutuko kelionėmis) ir kiekvieną kartą ugnikalnis kaip Dievo rykštė kirsdavo kryžiuočių kraštams juos nuniokodamas. Argi tai ne pats seniausias pasauliui žinomas masinio naikinimo ginklas? Dar ne kartą sarmatai naudojosi šia žemės jiems suteikta galia ir kiekvieną karta nubausdavo savo priešus pražučiai ir tamsai. To įrodymas yra pats ugnikalnio pavadinimas - Eyjafjallajökull arba "Ėjo jajo kult". Taigi taip ištraukęs iš nežinojimo tamsos dar vieną sarmatijos paslaptį, norėčiau užduoti dar vieną klausimą: "Kas aktyvavo Eyjafjallajökull`ą šį kartą?", ar tai didžiųjų valstybių slaptosios tarnybos? Ar tai juodieji sarmatologai? O gal nei viena nei kita?

Visšvirkštys
Reikjavikas 2010

2010-04-21

Moneta - sarmatiškosios išminties valiuta

Taigi, praėjo ne vienas mėnuo, pakolei ištikimieji mokslo įžvalgos gerbėjai ir sarmatuziastai sulaukė naujo straipsnio, nesuvaržyto akademiškuoju dogmatizmu ir žvelgiančio giliau, nei neria paviršutiniškos analizės žvilgsnis. Ir šie mėnesiai bėgo ne veltui! Tiek Visšvirkštys, tiek ir aš, leidome laiką kelionėse po užsienio archyvus, džiovinome gerkles pokalbiuose su aludėse bundančiais vietiniais istorikais, su kastuvu ir šepetėliu rankose braukėme prakaitą nuo kaktų kasinėjimų vietovėse ar tiesiog nepailsdami marginome lapus rašalu. Ir viskas tik vardan tos - Sarmatuvos!
Šį kartą savąja plunksna bandysiu praverti senųjų monetų paslapties vartus. Ir pradėsiu ne nuo ko kito, o nuo etimologijos, kuri dar nė karto nenuvylė ieškančiųjų ir klausiančiųjų. Taigi, kas ta moneta? Mon - sena mūsiška šaknis: monyti, išmonė. Juk akivaizdu: moneta - tai ta senoji išmonė, įprasminusi turtą mūsų protėviams sarmatams. Lygiai taip ir visi kiti tie pinigėliai, jie turi prasmes kasdieninėje senojoje kalboje: coin - kojn, kojna (tatai, kas sutaupyta, t.y., kojnėje), grozse - grašis, grąžis (grąža, smulkus pinigas), denarius - dienarius (artojas gauna tiek už vieną dieną), ir taip toliau. Neretam galbūt tai seniai buvo aišku, tačiau nuoseklus mokslininkas privalo klausti ir įsitikinti, jog pamatas, ant kurio statomas istorinės teisybės kuoras, yra tvirtas.
Nepagalvokite, jog šitiek laiko užtrukome tik nagrinėdami senosios kalbos rudimentus nūdienos vartosenoje. Kolosali laiko dalis atiteko kolosaliam darbui - eksternu, internu ir koncernu mokytąsi senojo rašto skaitymo (iš tų pačių šaltinių, kurie kadaise parengė gerb. Č. Gedgaudo stipendijos laimėtoją, Juozą Šeimį), renkant objektus senojo rašto tyrinėjimams. Todėl noriu savo, bei visos Sarmatuvos vardu padėkoti J. Šeimiui. Ačiū Jums, Juozai - kolega ir, išdrįsiu, mokytojau.
Tačiau mokslas nebūtų gyvas vien padėkomis, todėl pereikime prie tyrimo objekto. Visų pirma Jums, gerbiamasis skaitytojau norėčiau parodyti per didelius vargus gautą monetą, kurioje vaizduojamas praeities dulkėse nugrimzdęs užmarštin didis sarmatų vadas. Aplinkui kraštą aiškiai kaip diena įrašyta: "Postu Mūs Savg" - postą mūsų saugo. Taigi, šios sustingusios atlapaširdiškame sarmatiškame metaliniame veide akys kadaise guviai saugojo mūsų protėvių šalį. Matyt, ne veltui, ir ne bet kaip, jei jau jo atvaizdui buvo suteikta garbė amžinai išlikti, apsuptam saulės spindulių (būtent tai vaizduoja žiedinis ornamentas einąs monetos kraštu). Kaži, ką slepia reversas? Deja, to pasakyti negalima, nes net per didelius vargus ir nepriteklius pavyko įsigyti tik šios monetos aversą. Tačiau redakcijos neapleidžia nuojauta, jog neįkainojamas monetos aversas jau godžiai užspaustas akademikų rankose...
Kitas įdomus egzempliorius pasiekė mus iš draugiškų mokslininkų Mongolijoje, kurie savo ruožtų jį aptiko kasinėjimų Ukrainoje metu. Iš pradžių mūsų stepių bičiuliai pamanė, jog moneta vaizduoja jų pačių protėvius minguolius tautarius, tačiau po ilgos ir gerai argumentuotos diskusijos jie turėjo sutikti, kad čia pavaizduota ne kas kita, kaip sarmatiškas šaukimas, koks buvo siunčiamas visiems šalies gyventojams nelaimės ar karo atveju. Kairėje matome (skaitant iš apatinio dešinio kampo alternuojančia tvarka į viršutinį kairį): "Velg tyn urga ig smonini suskakte - tekis getuki ym padi didi", kas išvertus į dabartinę kalbą reiškia "Vėlgi tenais vargai ing žmones suskato - teks [sarma]getukams didžiai jiems padėti". O viduryje pavaizduotas žmogus, nešinas ne tik ginklais, bet įrankiais ir krepšiu su grūdais. Štai ką jie ten darė! Ne tik karą, bet ir badą, vargus, kitus nepriteklius bėda laikė, ir saviškiams visaip kaip padėjo - visas kraštas susitelkdavo, ir pasiraitoję savo sermėgas (teisingiau, sarmėgas). Kitoje pusėje matosi sarmatų vadovas kūnigas (nuo žodžio "kūnas"). Gaila, kad užrašas prastai išlikęs, tačiau įdėmi ir išlavinta akis gali įžvelgti fragmentą "-tutukū", nors kokio žodžio tai pabaiga, sunku pasakyti.
Trečiasis praeities šauklys - mums gerai pažįstamas Vytis, dar žinomas kaip aršus mūsų priešų vaikytojas Štiš-aras ("husaras" vėlesniuose slavizmuose). Pats paveikslėlis atrodo ganėtinai matytas ir aiškus, todėl vertėtų pakomentuoti patį užrašą. "Ens bas jotni / Niega kat alnon puasia" - suprask, "vienas basas josi, alnon kojas kaip nieko". Kiek sumodernizavus, šis išmintingas pamokymas skambėtų taip: "Basas jodinėsi - kojas pūslėtas turėsi" (tos alnos - tai ir yra pūslės). Galima tik įsivaizduoti, kaip išlydėdamas sūnų tolimon kelionėn tėvas įteikia jam šią monetą, šią išmonę, kurioje vaizduojamas šaunus ir didis Štišaras, ir pamoko, kad sūnus pakeliui visokiomis kvailybėmis neužsiimtų, ir pats sau pūslių neprisigamintų. Mielieji! Šiomis pūslėmis išnyra ir Jums prieš akis tikroji monetų prasmė - ne metalai buvo laikomi vertingais mūsų protėvių, o įstatymai, išmintis, pamokymai, garbė ir kiti didūs dalykai, išsaugoti juose.
Dar vienas panašus pavyzdys yra kita išmonėta iš padnestrės pelkių, kur buvo atsitiktinai aptikta praėjusio šimtmečio pradžioje. Čia pateikiamas dar svarbesnis pamokymas: "Gūlus ūpas ne ilensis miega" o kitoje pusėje "Peste plikse suklus". Vertimas: "galingame ūpe ne ilsisi, o miega/Pliki pėsti suklus". Perfrazavus būtų pamokymas, kad neverta gerame ūpe prarasti budrumo, nes gali pabusti jau ir be savo žirgelio, ir be sarmėgos.
Taigi, galbūt ir nebuvo akivaizdu iki šiol mums, šiuolaikinės materialistinės civilizacijos atstovams, kad ne gramai sidabro ar aukso rūpėjo mūsų protėviams, o tai, kas tame nerūdyjančiame, dėl to brangiame metalo gabalėlyje išrašyta. Ir dirbdavo už išmintį, ir kits kitam ja atsiskaitydavo, kits su kitu ja pasidalydavo, ir turtuolis buvo išties turtingas, o vargšas - iš ties vargingas. Šį kartą tiek, tačiau nerimauti nevalia, Sarmatuva dar pateiks ne vieną įžvalgą ir kyštelės ne vieną pagalį į ir taip jau byrantį, bet vis dar žmonių sąmones netašytais ratais traiškantį akademikų vežimą.

Čiaumuolis
Vilnius 2010

Kur glūdi pamiršta Sarmatuvos sostinė?

Kuris iš šių Sarmatuvos tyrėjų jums labiausiai imponuoja?