Šį kartą savąja plunksna bandysiu praverti senųjų monetų paslapties vartus. Ir pradėsiu ne nuo ko kito, o nuo etimologijos, kuri dar nė karto nenuvylė ieškančiųjų ir klausiančiųjų. Taigi, kas ta
moneta? Mon - sena mūsiška šaknis:
monyti, iš
monė. Juk akivaizdu: moneta - tai ta senoji išmonė, įprasminusi turtą mūsų protėviams
sarmatams. Lygiai taip ir visi kiti tie pinigėliai, jie turi prasmes kasdieninėje senojoje kalboje:
coin - kojn, kojna (tatai, kas sutaupyta, t.y., kojnėje),
grozse - grašis, grąžis (grąža, smulkus pinigas),
denarius - dienarius (artojas gauna tiek už vieną dieną),
ir taip toliau. Neretam galbūt tai seniai buvo aišku, tačiau nuoseklus mokslininkas privalo klausti ir įsitikinti, jog pamatas, ant kurio statomas istorinės teisybės kuoras, yra tvirtas.
Nepagalvokite, jog šitiek laiko užtrukome tik nagrinėdami senosios kalbos rudimentus nūdienos vartosenoje. Kolosali laiko dalis atiteko kolosaliam darbui - eksternu, internu ir koncernu mokytąsi senojo rašto skaitymo (iš tų pačių šaltinių, kurie kadaise parengė gerb. Č. Gedgaudo stipendijos laimėtoją, Juozą Šeimį), renkant objektus senojo rašto tyrinėjimams. Todėl noriu savo, bei visos
Sarmatuvos vardu padėkoti J. Šeimiui. Ačiū Jums, Juozai - kolega ir, išdrįsiu, mokytojau.
Tačiau mokslas nebūtų gyvas vien padėkomis, todėl pereikime prie tyrimo objekto. Visų pirma Jums, gerbiamasis skaitytojau norėčiau parodyti per didelius vargus gautą monetą, kurioje vaizduojamas praeities dulkėse nugrimzdęs užmarštin didis
sarmatų vadas. Aplinkui kraštą aiškiai kaip diena įrašyta: "
Postu Mūs Savg" - postą mūsų saugo.
Taigi, šios sustingusios atlapaširdiškame
sarmatiškame metaliniame veide akys kadaise guviai saugojo mūsų protėvių šalį. Matyt, ne veltui, ir ne bet kaip, jei jau jo atvaizdui buvo suteikta garbė amžinai išlikti, apsuptam saulės spindulių (būtent tai vaizduoja žiedinis ornamentas einąs monetos kraštu). Kaži, ką slepia reversas? Deja, to pasakyti negalima, nes net per didelius vargus ir nepriteklius pavyko įsigyti tik šios monetos aversą.
Tačiau redakcijos neapleidžia nuojauta, jog neįkainojamas monetos aversas jau godžiai užspaustas akademikų rankose...
Kitas įdomus egzempliorius pasiekė mus iš draugiškų mokslininkų Mongolijoje, kurie savo ruožtų jį aptiko kasinėjimų Ukrainoje metu. Iš pradžių mūsų stepių bičiuliai pamanė, jog moneta vaizduoja jų pačių protėvius
minguolius tautarius, tačiau po ilgos ir gerai argumentuotos diskusijos jie turėjo sutikti, kad čia pavaizduota ne kas kita, kaip
sarmatiškas šaukimas, koks buvo siunčiamas visiems šalies gyventojams nelaimės ar karo atveju. Kairėje matome (skaitant iš apatinio dešinio kampo alternuojančia tvarka į viršutinį kairį): "
Velg tyn urga ig smonini suskakte - tekis getuki ym padi didi", kas
išvertus į dabartinę kalbą reiškia "Vėlgi tenais vargai ing žmones suskato - teks [sarma]getukams didžiai jiems padėti". O viduryje pavaizduotas žmogus, nešinas ne tik ginklais, bet įrankiais ir krepšiu su grūdais. Štai ką jie ten darė! Ne tik karą, bet ir badą, vargus, kitus nepriteklius bėda laikė, ir saviškiams visaip kaip padėjo - visas kraštas susitelkdavo, ir pasiraitoję savo sermėgas (teisingiau,
sarmėgas). Kitoje pusėje matosi sarmatų vadovas
kūnigas (nuo žodžio "kūnas"). Gaila, kad užrašas prastai išlikęs, tačiau įdėmi ir išlavinta akis gali įžvelgti fragmentą "
-tutukū", nors kokio žodžio tai pabaiga, sunku pasakyti.
Trečiasis praeities šauklys - mums gerai pažįstamas Vytis, dar žinomas kaip aršus mūsų priešų vaikytojas
Štiš-aras ("husaras" vėlesniuose slavizmuose). Pats paveikslėlis atrodo ganėtinai matytas ir aiškus, todėl vertėtų pakomentuoti patį užrašą. "
Ens bas jotni / Niega kat alnon puasia" - suprask, "vienas basas josi, alnon kojas kaip nieko". Kiek sumodernizavus, šis išmintingas pamokymas skambėtų taip: "Basas jodinėsi - kojas pūslėtas turėsi" (tos alnos - tai ir yra pūslės). Galima tik įsivaizduoti, kaip išlydėdamas sūnų tolimon kelionėn tėvas įteikia jam šią monetą, šią
išmonę, kurioje vaizduojamas šaunus ir didis Štišaras, ir pamoko, kad sūnus pakeliui visokiomis kvailybėmis neužsiimtų, ir pats sau pūslių neprisigamintų. Mielieji! Šiomis pūslėmis išnyra ir Jums prieš akis tikroji monetų prasmė - ne metalai buvo laikomi vertingais mūsų protėvių, o įstatymai, išmintis, pamokymai, garbė ir kiti didūs dalykai, išsaugoti juose.
Dar vienas panašus pavyzdys yra kita
išmonėta iš padnestrės pelkių, kur buvo atsitiktinai aptikta praėjusio šimtmečio pradžioje. Čia pateikiamas dar svarbesnis pamokymas: "
Gūlus ūpas ne ilensis miega" o kitoje pusėje "
Peste plikse suklus". Vertimas: "galingame ūpe ne ilsisi, o miega/Pliki pėsti suklus". Perfrazavus būtų pamokymas, kad neverta gerame ūpe prarasti budrumo, nes gali pabusti jau ir be savo žirgelio, ir be
sarmėgos.
Taigi, galbūt ir nebuvo akivaizdu iki šiol mums, šiuolaikinės materialistinės civilizacijos atstovams, kad ne gramai sidabro ar aukso rūpėjo mūsų protėviams, o tai, kas tame nerūdyjančiame, dėl to brangiame metalo gabalėlyje išrašyta. Ir dirbdavo už išmintį, ir kits kitam ja atsiskaitydavo, kits su kitu ja pasidalydavo, ir turtuolis buvo išties turtingas, o vargšas - iš ties vargingas. Šį kartą tiek, tačiau nerimauti nevalia,
Sarmatuva dar pateiks ne vieną įžvalgą ir kyštelės ne vieną pagalį į ir taip jau byrantį, bet vis dar žmonių sąmones netašytais ratais traiškantį
akademikų vežimą.
