Oroskabas arba 12 tikro sarmato dangaus vaisių (I)

Sveiki broliai sarmatai ir seserys sarmatėlės. Dar kartą mūsų planeta (pala-ne-ta?) apsisuko apie mūsų Saulę ir dar kartą apisusko mūsų redakcijos galvos. Iš ties, jei jums atrodo, kad Visšvirkštys ir aš visus metus, kaip sakoma, struobais mojavo, tai jūs nesarmatlyvai klystate. Tiesa pasakius, mudu atlikome nepaprastą ir sunkų darbą, užtrukusį ištisus metus, ir laimei, niekas nesužlugdė mūsų tyrimo.

Pastaruosius 12 mėnesių mudu su bičiuliu (ir be abejo Atila, kuriam, galimas daiktas, tai bus paskutinė vasara) be atvangos stebeilijomės į dangų iš sarmatų įrengtų mūsų žemelėj Sarmatuvoj regyklų-stebyklų-stebuklų, tokių, kokį nuo pušies viršūnės savo zenitu (seni-tu?) nutraukė ir įamžino Visšvirkštys. Nors paskaudo kaklus ir teko pedalais, slidėmis ir parasparniais įveikti ne vieną sarmatiškąją mylią (1,49 kilometro), pagaliau padarėme tai, ką taip ir nespėjęs padaryti numirė Radvila Našlaitėlis. Žyniai ir krivulės, mes jums pristatome Oroskabą, kryžiuočių ir lenkų klaidingai Horoskopiu vadintą, bei jame esančių dvyliką tikrųjų ženklų-vaisių.

Taigi, pradėsiu nuo be abejo sarmatų naujųjų metų, kurie, savaime suprantama, prasideda patį vidurvasarį, liepos mėnesį. Niekas jau nebeatmena, kodėl būtent liepos mėnesį, bet galbūt taip liepia Perkūnas. Sarmatiškasis liepos mėnesio zodiako, arba mūsiškai, sodžiuko, ženklas yra bitė arba tranas. Bitės paprastai būna labai darbštūs ir irzlūs žmonės, tuo tarpu tranai pasižymi tingumu. Jei gimėte liepą ir esate bitė, patariame nesivelti į muštynes, nes galite neišlipti sausas iš balos. Tranams tuo tarpu patariama dažniau apsilankyti sendaikčių turguose - galbūt nustebsite!

Rugpjūčio (rūgti-pūti) mėnesio ženklas yra grybas. Grybai paprastai pasižymi menku proteliu ir dažnai turi sukirmijusį kotą. Iš kitos pusės, grybai dažnai pasirūpina tokiais dalykais, kuriais nepasirūpina kiti, todėl labai vertinami kolektyve. Visšvirkščio žvaigždžių ratas pataria grybams atsargiai elgtis su aštriais daiktais ir ugnimi, tuo tarpu aš norėčiau pridurti, kad kitąmet grybams pravartu pabandyti artimiau bendrauti su sau brangiais žmonėmis, tik ne visais iš karto.

Spalio, arba senoviškiau, šapaliaus mėnesio ženklas yra šapalas. Šapalai yra labai šalti ir atsargūs žmonės, jų daug gali sutikti valstybinėse įstaigose ir viešosiose bibliotekose. Šapalo gerosios savybės yra dora ir neišrankumas maistui. Šapalų praktiškai nebūna tarp įkalintųjų, todėl šapaliaus mėnesį kalėjimuose gimtadienius švenčia tik prižiūrėtojai. Šiems žmonėms patariame rečiau keisti gyvenimo partnerius ir valgyti daugiau skaidulingo maisto.

Lapkričio, anksčiau vadinto lačkrėčiu, ženklas yra plėšikas. Plėšikai yra linksmų plaučių ir plataus kūno sudėjimo žmonės, dažniausiai moterys. Visi plėšikai turi blogąją pusę ir jos labai gėdijasi (jūs patys žinote, gerbiamieji), tačiau prie tinkamo apšvietimo tai nesimato. Įspėjimams plėšikams - nesėskite girti už laivo, šturvalo, ar prie švenčių stalo. Taip pat patariame pakelti visus baldus namuose - tikriausiai maloniai (arba labai nemaloniai) nustebsite.

Gruodžio, visada vadinto aruodžiu mėnesio ženklas yra kirstukas. Kirstukai buvo čia iki kol kryžiuočiai atvežė peles, ir šį mėnesį gimusius vaikus penėdavo būtent kirstukais, kurie tokiu metu laiku parankiai miegodavo. Kirstukai yra juodbruvi maži guvūs žmogeliai, beje, kiekvienas pažystame bent po du kirstukus. Kirstukų silpnybė yra stiprus porteris ir žemaičių blynai. Jei esate jauna kirstukė, patariame daugiau laiko leisti su mama, nes ji gali bet kada iškeliauti į sarmatų dangų.

Sausio (sau-šio?) mėnesio ženklas yra karna. Karnos ženklo pavadinimas kilęs nuo karnų žvaigždyno, ir karna paprastai yra aukštas, grubokas, bet naudingas žmogus. Paprastai šio ženklo žmonės yra gabūs batsiuviai, tačiau šiandien retai tai bepastebėsi, dėl to dažniausiai karnos yra bedarbiai. Karnoms patariame pasilenkti prieš lipant į rūsį senuose namuose - galite maloniai nustebti.

Praėjusiųjų metų apžvalga

Sveiki, mielieji Sarmatuvos skaitytojai. Prasidėjo dar vieni, 16126-ieji metai, šiandien labiau datuojami kaip 2011, tačiau atidus skaitovas žino, kad ne viskas taip, kaip užrašyta akademijoje. Nepaisant to, apžvelgsime 26-uosius iš sarmatologo požiūrio. Taigi, kas nutiko?

1. Visų pirma, Sausio 12-28 dienomis Montevidėjuje įvyko 4-asis pasaulinis didžiosios sarmatų ložės (la Grande Loge des Sarmates, GLS) suvažiavimas. Šį kartą jokie kariniai konfliktai ar klimato kataklizmai mums su Visšvirkščiu nusigauti iki Urugvajaus nesutrukdė, nors pripažinsiu, kad kelionė Rio de la Plata upe garlaiviu nepraėjo be nuotykių.
   Kas aptarta suvažiavime? Greičiau jau būtų atsakyti, kas nebuvo aptarta! Visų pirma, pristatyta J. Statkutės de Rosales raštų antologija. Ši E. Gevaros prizo savininkė šiandien figūruoja nedažno lietuvių sarmatologo lentynoje, tačiau tarptautiniu mąstu, o ypač lotynų amerikoje, ji buvo dar karta pripažinta, ir ne veltui. Gaila, tačiau pati autorė nepasirodė, sklandė gandai apie Karakase įstrigusį garlaivį, tačiau kiek jie tikri - nežinoma.
   Taip pat suvažiavimo dėmesio centran papuolė paleosarmatologų pasiekimai, daugiausia, turint omenyje radimvietes ir uolų piešinius šiaurės Sacharoje. Ar išties mes, kaip ir visi Sarmatai, iš Afrikos? Į šį klausimą bandė atsakyti dr. Al Fajakudis iš Libijos, ir, neslėpsiu, jog po paskaitos plojau atsistojęs, o Visšvirkščiui teko nešti skalijanti Atilą į balkoną.
   Tarp kitų svarbių ir intriguojančių temų gavome įkišti savo monėtą ir mes. Sausakimšoje didžiojoje auditorijoje perskaitėme paskaitą "Sarmatologai - istorikų diktatui nenusilenksiantys sarmagetužiai-partizanai". Dėkojame kolegoms už įdomius klausimus, bei lenkų sarmatologui Kšyštofui Žemčinčikui už netikėtus, tačiau ateityje labai praversiančius duomenis.
   Dar daugelis įdomių ir tūlo sarmatologo širdžiai svarbių dalykų įvyko Montevidėjuje, tačiau jiems pritrūktų vietos šioje apžvalgoje.
2. Ne mažiau svarbus mokytų žmonių visuomenei buvo ir Visšvirkščio tyriamasis darbas Grenlandijoje. Plačiau apie tai: http://sarmatuva.blogspot.com/2010/04/s-veiki-gyvi-gerbiamieji-sarmatuvos.html .
   



Laureatas, išgirdęs jog pralenkė balsais Visšvirkštį

3. Baigėsi ilgiau nei metus trukęs ir visus intrigavęs balsavimas-konkursas įtakingiausiam sarmatologui išrinkti. Daug neaptarinėjadamas, tiesiog pateiksiu laimėtoją: tūkstančiai balsų išrinko į pirmą vietą Aivarą Lileiką-Citroną.
Kodėl būtent Aivaras? Galbūt priežastimi tapo Londono Metropolitano (net 98-asis UK!) Universitete paties vestos informacinių technologijų paskaitos, kurios padėjo šiam garsiam sarmatologui būtent informacinių technologijų dėka iškilti? Atsakys nebent pats laureatas.
Apklausos rezultatai išsamiu pavidalu:



Liūto dalis - seniems vilkams

Laimėtoją atspėjo ir mūsų įsteigtą prizą (atostogas dviem SPA ir vaisingumo centre "Lopaičiai") laimėjo Alius ir Elvyra Trauginiai iš Telšių. Sveikiname!

Na o Jums, gerbiamas skaitytojau, siūlome nenusiminti, ir dalyvauti naujoje apklausoje, bei spėti jos rezultatą (spėjimai priimami iki sausio 31 d.).

Čiaumuolis

Vilnius 2011

Sarmatų kario dvasia

"Sarmatų iečių" problemos sprendimas

Sveiki gyvi, gerbiamieji Sarmatuvos sarmagetužiai! Jau nebepirmi metai kai mes taip gražiai bendraujame šio tinklaraščio pagalba ir nepirmas kartas kai tarp naujų straipsnių praeina ilgesnis laiko tarpas, "Bet kur tu buvai išnykęs Visšvirkšty!?" tikriausiai dabar klausiate Jūs, o atsakymas paprastas - kovojau su neteisybe ir priespauda, o jei tiksliau, vysčiau senovės sarmato kario dvasią. Žinia, kad sarmatų kariai kadaise buvo nenugalimi mūšio lauke, vestuvių puotose ir netgi vietinėse smuklių muštynėse. Bet iš kur gi toks sarmatų karių nenugalimumas? Kai kas, mažiau susipažinęs su sarmatu karybos menais, galbut pasakys, kad sarmato kario jėga yra trejose ietyse kurias turėdavo šitoks karys. Ne! Visų pirma ietis jis turėdavo keturias, ką gana tiksliai nustatė Toronto Istorinių Tyrimų Akademijos mokslininkai (T.H.R.A.). Skaičiavimai atlikti naudojantis per pastarąjį dešimtmetį Sarmatuvos tyrėjų surinktais duomenimis. Bet ne ginklai daro karį nenugalimą, o jo dvasia! Tai Sarmatuvos Dvasia, gerbiamieji Sarmatuvos mylėtojai, sutraiškė švedus prie Salaspilio, tai Sarmatuvos Dvasia privertė Fon Jungingeną nešti kudašių kuo toliau nuo sužverėjusių sarmatų, Sarmatuvos Dvasia, gerbiamieji, yra pagrindinis ir nuo savęs pridursiu, masinio naikinimo ginklas.

Taigi prieš du metus aš nutariau, grynai iš mokslinių ir pažinimo sumetimų, pradėti savyje lavinti Sarmato Dvasią. 2009 metų sausio 16 dieną, švesdamas savo, jūsų nuolankaus tarno gimtadienį išgirdau, kad tauta sukilo! Neilgai trukus kartu su sužverėjusia minia, lengvai įkaušęs jau mosikavausi kumščiais prie Lietuvos Respublikos Seimo. Savo naudai turiu pasakyti, kad pradžioj niekšus klojau krūvomis, bet jų, galų gale sušoko tiek, kad teko paleisti degtinės butelį iš dešinės rankos ir kautis jau abiejomis rankomis, tik pagalvokite, abiejomis! Toliau reikalai pradėjo suktis ne mūsų naudai, pasitelkus dujas Sarmatų Dvasia buvo išrūkyta kaip mat ir teko atsitraukinėti, gerų žodžių galėčiau pasakyti Plockeckio (tikra pavardė redakcijai žinoma) atžvilgiu, nors kovoje šitas išteželis ir siauraprotis bandė naudotis kiaušiniais, tik pagalvokite, kiaušiniais! Tačiau atsitraukimo manevras šiam naujokui akivaizdžiai atiteko su motinos pienu. Taigi tuo metu aš ir dar keli visiškai Sarmatų Dvasios nepraradę, seni riaušių vilkai bandėmė kovoti nedidelėmis grupelėmis, staigiai manevruodami tarp priešų, jų karinės technikos ir šunų. Netrukus pastebėjau, kaip kiti veteranai krenta vienas po kito spaudžiami šarvuotos technikos ir gausių priešo pajėgų. Reikia pripažinti, kad ir skaudančia širdimi, kad ir nenorom, Jūsų nuolankus tarnas irgi krito pakirstas kelių guminių kulkų, vieno pasiutusio šuns ir septynerių, isivaizduokite, net septynerių priešo kovotojų!

Kovotojo dvasia ne visiems duota

Pralimėjimo nuoskaudas dar labiau sustiprino tai, kad paimtas į neleisvę šių besarmačių, buvau priverstinai išblaivintas, o tai jau, gerbiamieji, tikras nuostolis. Man buvo surašytas protokolas ir ryte buvau paleistas į laisvę. Ach tas saldus žodis laisvė! Bet laisve ilgai mėgautis negalėjau, kadangi buvau iškviestas į teismą, vėliau dirbau viešuosius darbus ir kitaip išsipirkinėjau tai, ko nesugebėjau iškovoti tą mūšio dieną. Dėl to nukentėjo ir mano Sarmatuvos tiriamasis darbas ir nedaug laiko galėjau skirti Jums, gerbiamieji Sarmatuvos broliai ir seserys. Bet sakau jums: ugdykite Sarmatų kovos Dvasią ir kai mūsų bus daugiau, mes vėl susigražinsime nenugalimų Sarmagetužių (Saugantys motinos įtužį) vardą..

Visšvirkštys

Vilnius 2011

Skaitytojų klausimai

Laikui bėgant ir sarmatams užimant vis svarbesnę vietą mūsų gyvenimuose, atrandant vis naujus nepasiekiamus horizontus su juose esančiais mūsų protėvių siluetais galima pastebėti, kokį rezonansą sukėlė sarmatologija žmonių širdyse ir protuose. Kuo toliau, tuo lengviau žmonės atsimuša nuo netaiklių akademikų strėlių lyg Achilas (Akylas?) su savo legendiniu skydu nuo Hektoro kirčių, arba kaip Galijoto (Karijoto?) kakta nuo Dovydo akmenų. Bet žmonėms kyla klausimai, o ne kiekvienas apdovanotas sarmatiška įžvalga, kad ir kokia sarmatiška būtų jo širdis. Geriausiai tai matosi iš laiškų, kurie lyg cunamis mus užlieja po kiekvienos naujos lekcijos, seminaro ar publikuoto straipsnio žymiausiuose šalies leidiniuose. Laiškai perpildyti meilės sarmatijai ir kupini dar neatsakytų klausimų. Jūs manęs dabar tikriausiai paklausite: "Bet Visšvirkšty, kodėl tu mums neatsakai į mūsu laiškus?", o atsakymas yra paprastas, šiuo metu aš ne šiaip švaistau rašalą, bet kaip tik ruošiuos atsakyti į dažniausius sarmatijos mylėtojų o ir taip pat jos priešų klausimus.

Vizentija Didžakienė - Kaišiadorių kraštas: Neseniai perskaičiau Jūsų naujausią knygą, ji išties praplėtė mano akiratį, bet neatsakė į visus klausimus, kaip antai - jei Sarmatija buvo visur, tai iš kur atsirado jos priešai?
Atsakymas: Gerbiama Vizentija, Jūs esate visiškai teisi, Sarmatija buvo visur ir kažkada pasaulyje nebūtum galėjęs sutikti ne sarmato, bet tais priešistoriniais laikais nuo sarmatų atskilo besarmačiai (neturintys sarmatos, nesaugantys motinų).

Rubertas Dumpalas - Anykščių rajonas: Neseniai savo darže iškasiau nemažą akmenį, ar gali tai būti sarmatiškasis akmuo?
Atsakymas: Tai be abejonės sarmatiškasis akmuo.

Jokautas Kalaušas - Gražbylėnai: Ar galėtumėte pakomentuoti sarmatiją Liublino unijos kontekste atsižvelgiant į dvilaukės sistemos paplitimą valako reformos išvakarėse?
Atsakymas: Nepaisant to, kad kai kurie modernūs sarmatologai iš vis neigia jūsų paminėtus faktus - visiškai įmanoma, kad reforma buvo daugiau unija, nei tikras sarmatiškas procesas.

Rambynė Ramovienė - Lentvaris: Mūsų jauna šeima laukia pagausėjimo, kokį sarmatišką vardą galėtumėte pasiūlyti naujagimiui?
Atsakymas: Sveikinu Rambyne, Visšvirkštys būtų labai gražus sarmatiškas vardas, mergaitei tiktų Sarmatėlė.

Melkautas Kurapka - Palapių kaimas: Kaip jūs galėtumėte pakomentuoti naujausią Kanados mokslininkų išpuolį prieš Sarmatiją?
Atsakymas: Mes jau pakankamai "pakomentavome" tuos akiplėšas per seminarą Toronte, nors vėliau už tai su Čiaumuoliu buvome deportuoti, tačiau jei ne kalaviju, tai kumščiu esame už sarmatiją pastovėję ne vieną kartą!

Lukgaudas Paukštimas - Varniai: Šiais laikais, ne retas pasiekęs tokių populiarumo aukštumų puola kurti partijas, veržiasi į seimą. Ar Jūs irgi eisite šiuo keliu?
Atsakymas: Išties galiu Jus patikinti - partijų mes nekursime ir į seimą neisime, mūsų planai labiau susiję su monarchija.

Visšvirkštys

Londonas 2010

Sarmatologo metodas

Taigi mano gerbiamieji skaitytojai, manau atėjo laikas suduoti dar vieną smūgį užsistagnavusiai ir mokslinio metodo užmigdytai akademinei viesuomenei. Ne, aš nekalbu apie fizinį susidorojimą, aš kalbu apie apie tobulą, ištisus dešimtmečius puoselėjamą Sarmatologo metodą. Jūs manęs matyt paklausite: "Visšvirkšty, bet ar tai nebus mums per sudėtinga?", būkite ramūs, šio metodo jėga yra jo paprastume. Taigi negadindamas rašalo veltui, aš jums pristatau pagrindinius Sarmatologo metodo įstatymus:

1. Ignoruok chronologiją - Laiką sukūrė pirmieji istorikai, tam, kad juo naudodamiesi galėtų paslėpti Sarmatijos didybę.

2. Kiekvienas žodis, vietovardis ar vardas yra sarmatiškas - tik turi mokėti jį išgirsti.

3. Kiekviename žemėlapyje yra Sarmatija - tik nebūtinai pažymėta, tavo darbas yra ją pažymėti.

4. Viskas kas yra randama žemėje buvo pagaminta sarmatų - o jei ne, tai sarmatai privertė ta daiktą pagaminti kitus.

5. Visus pasaulyje užrašus galima perskaityti sarmatų kalba - O jei nepavyksta, galbūt reikia skaityti iš kitos pusės?

6. Jei pritrūkai šaltinių - kreipkis į Visatą.

7. Ignoruok geografiją - ji gali tave paklaidinti.

8. Savo teiginiuose remkis bet kuo - kadangi nei laikas nei geografija nesvarbi, tai greičiausiai padės.

Tai tiek šiam kartui, gerbiamieji skaitytojai, imkite šiuos patarimus ir jais naudokitės, tegivuoja Sarmatija!

Visšvirkštys

Vilnius 2010

Kodėl sarmatai plaukiojo prie Grenlandijos ir Islandijos?

Sveiki gyvi, gerbiamieji sarmatuvos skaitytojai, su didžiausiu džiaugsmu vėl kreipiuosi į Jus šiame internetiniame dienoraštyje po nedidelės pertraukos. O pertrauką teko padaryti ne dėl to, kad linksmai leisčiau atostogas ir net ne dėl vėl prasidėsiančių darbų savo sodo sklype, o dėl pačių rimčiausių priežasčių - turėjau garbės dalyvauti dviejuose iškyliausiuose šių metų Sarmatijos garbę keliančiuose įvykiuose. Visų pirma su kolega Čiaumuoliu dalyvavome pasauliniame Sarmatų Ložės susitikime Urugvajuje, apie kurį mes papasakosime sekančiuose mūsų tekstuose ir ataskaitose. Vėliau išsiskyręs su kolega sėdau į pirmą pasitaikiusį lėktuvą ir išskridau į Grenlandija. Šiuo metu jūs tikriausiai stebitės: "Bet Visšvirkšty, kodėl Grenlandija? Negi pamiršai savo tikslus, moto ir kredo?". Galiu Jus nuraminti - tikrai ne, mano apsilankymo tikslas Grenlandijoje buvo pats sarmatiškiausias. Dideliai savo garbei ir pasididžiavimui dalyvavau ekspedicijoje, kurios tikslas - senosios sarmatų banginių medžiotojų gyvenvietės, jose palikti artefaktai su mums brangiais sarmatiškais įrašais ir naujais sarmatijos horizontais.

Taigi po varginančios kelionės nusileidome Nuuko (Nuūko, Nuo rūko) oro uoste. Atsiėmęs bagažą su ištikimuoju kelionių dalyviu Atila patraukiau prie artimiausio šunų rogių nuomos punkto. Pasodinęs Atilą į roges įsikibęs virvių nusitempiau visą turtą link mūsų susitikimo vietos.

Ir štai susitikęs su savo kolegomis sarmatijos entuziastais pradėjau savo žygį. Per neaprėpiamus ledo tyrus mes pradėjome maišyti Grenlandiją skersai ir išilgai, kiekviename fiorde saujomis kraudami Sarmatų paliktus artefaktus, bendraudami su vietiniais, kurie gūdžiomis poliarinėmis naktimis mums pasakodavo savo šamaniškuose protuose likusius prisiminimus apie narsius sarmatų žvejus, kurie atplaukdavę iš rytų pusės paskui milžiniškus banginius ir juos čia medžiodavę, apie turtus kuriuos čia atsiveždavo, bet nieko negailėdavę vietiniams ir juos gausiai apipildami turtais. Štai vienas mūsų sutiktas eskimas, vardu Umlukas, dar pats prisimena, kaip jo senelis pasakojo kad jam pasakojo jo senelis, kaip sarmatų kapitonas Vykutukas apdovanojo visą jų gentį nematytomis dovanomis ir dar išgelbėjo nuo bado išsiveždamas daugumą genties moterų.

Dar ilgai galėčiau pasakoti apie šiuos paprastus šiuolaikinės civilizacijos nesugadintus žmones ir dar ne vieną rašalinę rašalo galečiau sunaudoti, bet čia atėjo laikas antrai mano ekspedicijos daliai, kuri nors ir nebuvo planuota, bet nemažiau svarbi. Po ilgos ir varginančios ekspedicijos pasiilsėjęs Nuuko mieste, sėdau į pirmą pasitaikiųsį lėktuvą skrendantį atgal lietuvon, bet netikėtai visus planus sujaukė pati tikriausia skichija, Islandijoje išsivežęs Eyjafjallajökullo ugnikalnis. Teko leistis Reikjaviko oro uoste, kur šiuo metu ir esu vis dar laukdamas kada galėsiu gryžti namo. Bet laiko veltui čia neleidžiu, nes viską savo gyvenime darau dėl Sarmatijos. Centrinėje bibliotekoje ėmiausi studijuoti senuosius sarmatų raštus, kurių čia pasirodo yra apstu, o vietiniai juos klaidingai laiko norvegiškais, teko sužinoti, kad pirmą kartą Eyjafjallajökullas išsiveržė 920 metais (stebėtinai sutampa su Vykutuko kelionėmis) ir kiekvieną kartą ugnikalnis kaip Dievo rykštė kirsdavo kryžiuočių kraštams juos nuniokodamas. Argi tai ne pats seniausias pasauliui žinomas masinio naikinimo ginklas? Dar ne kartą sarmatai naudojosi šia žemės jiems suteikta galia ir kiekvieną karta nubausdavo savo priešus pražučiai ir tamsai. To įrodymas yra pats ugnikalnio pavadinimas - Eyjafjallajökull arba "Ėjo jajo kult". Taigi taip ištraukęs iš nežinojimo tamsos dar vieną sarmatijos paslaptį, norėčiau užduoti dar vieną klausimą: "Kas aktyvavo Eyjafjallajökull`ą šį kartą?", ar tai didžiųjų valstybių slaptosios tarnybos? Ar tai juodieji sarmatologai? O gal nei viena nei kita?

Visšvirkštys

Reikjavikas 2010

Moneta - sarmatiškosios išminties valiuta

Taigi, praėjo ne vienas mėnuo, pakolei ištikimieji mokslo įžvalgos gerbėjai ir sarmatuziastai sulaukė naujo straipsnio, nesuvaržyto akademiškuoju dogmatizmu ir žvelgiančio giliau, nei neria paviršutiniškos analizės žvilgsnis. Ir šie mėnesiai bėgo ne veltui! Tiek Visšvirkštys, tiek ir aš, leidome laiką kelionėse po užsienio archyvus, džiovinome gerkles pokalbiuose su aludėse bundančiais vietiniais istorikais, su kastuvu ir šepetėliu rankose braukėme prakaitą nuo kaktų kasinėjimų vietovėse ar tiesiog nepailsdami marginome lapus rašalu. Ir viskas tik vardan tos - Sarmatuvos!

Šį kartą savąja plunksna bandysiu praverti senųjų monetų paslapties vartus. Ir pradėsiu ne nuo ko kito, o nuo etimologijos, kuri dar nė karto nenuvylė ieškančiųjų ir klausiančiųjų. Taigi, kas ta moneta? Mon - sena mūsiška šaknis: monyti, išmonė. Juk akivaizdu: moneta - tai ta senoji išmonė, įprasminusi turtą mūsų protėviams sarmatams. Lygiai taip ir visi kiti tie pinigėliai, jie turi prasmes kasdieninėje senojoje kalboje: coin - kojn, kojna (tatai, kas sutaupyta, t.y., kojnėje), grozse - grašis, grąžis (grąža, smulkus pinigas), denarius - dienarius (artojas gauna tiek už vieną dieną), ir taip toliau. Neretam galbūt tai seniai buvo aišku, tačiau nuoseklus mokslininkas privalo klausti ir įsitikinti, jog pamatas, ant kurio statomas istorinės teisybės kuoras, yra tvirtas.
Nepagalvokite, jog šitiek laiko užtrukome tik nagrinėdami senosios kalbos rudimentus nūdienos vartosenoje. Kolosali laiko dalis atiteko kolosaliam darbui - eksternu, internu ir koncernu mokytąsi senojo rašto skaitymo (iš tų pačių šaltinių, kurie kadaise parengė gerb. Č. Gedgaudo stipendijos laimėtoją, Juozą Šeimį), renkant objektus senojo rašto tyrinėjimams. Todėl noriu savo, bei visos Sarmatuvos vardu padėkoti J. Šeimiui. Ačiū Jums, Juozai - kolega ir, išdrįsiu, mokytojau.

Tačiau mokslas nebūtų gyvas vien padėkomis, todėl pereikime prie tyrimo objekto. Visų pirma Jums, gerbiamasis skaitytojau norėčiau parodyti per didelius vargus gautą monetą, kurioje vaizduojamas praeities dulkėse nugrimzdęs užmarštin didis sarmatų vadas. Aplinkui kraštą aiškiai kaip diena įrašyta: "Postu Mūs Savg" - postą mūsų saugo. Taigi, šios sustingusios atlapaširdiškame sarmatiškame metaliniame veide akys kadaise guviai saugojo mūsų protėvių šalį. Matyt, ne veltui, ir ne bet kaip, jei jau jo atvaizdui buvo suteikta garbė amžinai išlikti, apsuptam saulės spindulių (būtent tai vaizduoja žiedinis ornamentas einąs monetos kraštu). Kaži, ką slepia reversas? Deja, to pasakyti negalima, nes net per didelius vargus ir nepriteklius pavyko įsigyti tik šios monetos aversą. Tačiau redakcijos neapleidžia nuojauta, jog neįkainojamas monetos aversas jau godžiai užspaustas akademikų rankose...
Kitas įdomus egzempliorius pasiekė mus iš draugiškų mokslininkų Mongolijoje, kurie savo ruožtų jį aptiko kasinėjimų Ukrainoje metu. Iš pradžių mūsų stepių bičiuliai pamanė, jog moneta vaizduoja jų pačių protėvius minguolius tautarius, tačiau po ilgos ir gerai argumentuotos diskusijos jie turėjo sutikti, kad čia pavaizduota ne kas kita, kaip sarmatiškas šaukimas, koks buvo siunčiamas visiems šalies gyventojams nelaimės ar karo atveju. Kairėje matome (skaitant iš apatinio dešinio kampo alternuojančia tvarka į viršutinį kairį): "Velg tyn urga ig smonini suskakte - tekis getuki ym padi didi", kas išvertus į dabartinę kalbą reiškia "Vėlgi tenais vargai ing žmones suskato - teks [sarma]getukams didžiai jiems padėti". O viduryje pavaizduotas žmogus, nešinas ne tik ginklais, bet įrankiais ir krepšiu su grūdais. Štai ką jie ten darė! Ne tik karą, bet ir badą, vargus, kitus nepriteklius bėda laikė, ir saviškiams visaip kaip padėjo - visas kraštas susitelkdavo, ir pasiraitoję savo sermėgas (teisingiau, sarmėgas). Kitoje pusėje matosi sarmatų vadovas kūnigas (nuo žodžio "kūnas"). Gaila, kad užrašas prastai išlikęs, tačiau įdėmi ir išlavinta akis gali įžvelgti fragmentą "-tutukū", nors kokio žodžio tai pabaiga, sunku pasakyti.
Trečiasis praeities šauklys - mums gerai pažįstamas Vytis, dar žinomas kaip aršus mūsų priešų vaikytojas Štiš-aras ("husaras" vėlesniuose slavizmuose). Pats paveikslėlis atrodo ganėtinai matytas ir aiškus, todėl vertėtų pakomentuoti patį užrašą. "Ens bas jotni / Niega kat alnon puasia" - suprask, "vienas basas josi, alnon kojas kaip nieko". Kiek sumodernizavus, šis išmintingas pamokymas skambėtų taip: "Basas jodinėsi - kojas pūslėtas turėsi" (tos alnos - tai ir yra pūslės). Galima tik įsivaizduoti, kaip išlydėdamas sūnų tolimon kelionėn tėvas įteikia jam šią monetą, šią išmonę, kurioje vaizduojamas šaunus ir didis Štišaras, ir pamoko, kad sūnus pakeliui visokiomis kvailybėmis neužsiimtų, ir pats sau pūslių neprisigamintų. Mielieji! Šiomis pūslėmis išnyra ir Jums prieš akis tikroji monetų prasmė - ne metalai buvo laikomi vertingais mūsų protėvių, o įstatymai, išmintis, pamokymai, garbė ir kiti didūs dalykai, išsaugoti juose.
Dar vienas panašus pavyzdys yra kita išmonėta iš padnestrės pelkių, kur buvo atsitiktinai aptikta praėjusio šimtmečio pradžioje. Čia pateikiamas dar svarbesnis pamokymas: "Gūlus ūpas ne ilensis miega" o kitoje pusėje "Peste plikse suklus". Vertimas: "galingame ūpe ne ilsisi, o miega/Pliki pėsti suklus". Perfrazavus būtų pamokymas, kad neverta gerame ūpe prarasti budrumo, nes gali pabusti jau ir be savo žirgelio, ir be sarmėgos.
Taigi, galbūt ir nebuvo akivaizdu iki šiol mums, šiuolaikinės materialistinės civilizacijos atstovams, kad ne gramai sidabro ar aukso rūpėjo mūsų protėviams, o tai, kas tame nerūdyjančiame, dėl to brangiame metalo gabalėlyje išrašyta. Ir dirbdavo už išmintį, ir kits kitam ja atsiskaitydavo, kits su kitu ja pasidalydavo, ir turtuolis buvo išties turtingas, o vargšas - iš ties vargingas. Šį kartą tiek, tačiau nerimauti nevalia, Sarmatuva dar pateiks ne vieną įžvalgą ir kyštelės ne vieną pagalį į ir taip jau byrantį, bet vis dar žmonių sąmones netašytais ratais traiškantį akademikų vežimą.

Čiaumuolis
Vilnius 2010