Sarmatologo metodas

Taigi mano gerbiamieji skaitytojai, manau atėjo laikas suduoti dar vieną smūgį užsistagnavusiai ir mokslinio metodo užmigdytai akademinei viesuomenei. Ne, aš nekalbu apie fizinį susidorojimą, aš kalbu apie apie tobulą, ištisus dešimtmečius puoselėjamą Sarmatologo metodą. Jūs manęs matyt paklausite: "Visšvirkšty, bet ar tai nebus mums per sudėtinga?", būkite ramūs, šio metodo jėga yra jo paprastume. Taigi negadindamas rašalo veltui, aš jums pristatau pagrindinius Sarmatologo metodo įstatymus:

1. Ignoruok chronologiją - Laiką sukūrė pirmieji istorikai, tam, kad juo naudodamiesi galėtų paslėpti Sarmatijos didybę.

2. Kiekvienas žodis, vietovardis ar vardas yra sarmatiškas - tik turi mokėti jį išgirsti.

3. Kiekviename žemėlapyje yra Sarmatija - tik nebūtinai pažymėta, tavo darbas yra ją pažymėti.

4. Viskas kas yra randama žemėje buvo pagaminta sarmatų - o jei ne, tai sarmatai privertė ta daiktą pagaminti kitus.

5. Visus pasaulyje užrašus galima perskaityti sarmatų kalba - O jei nepavyksta, galbūt reikia skaityti iš kitos pusės?

6. Jei pritrūkai šaltinių - kreipkis į Visatą.

7. Ignoruok geografiją - ji gali tave paklaidinti.

8. Savo teiginiuose remkis bet kuo - kadangi nei laikas nei geografija nesvarbi, tai greičiausiai padės.

Tai tiek šiam kartui, gerbiamieji skaitytojai, imkite šiuos patarimus ir jais naudokitės, tegivuoja Sarmatija!

Visšvirkštys

Vilnius 2010

Kodėl sarmatai plaukiojo prie Grenlandijos ir Islandijos?

Sveiki gyvi, gerbiamieji sarmatuvos skaitytojai, su didžiausiu džiaugsmu vėl kreipiuosi į Jus šiame internetiniame dienoraštyje po nedidelės pertraukos. O pertrauką teko padaryti ne dėl to, kad linksmai leisčiau atostogas ir net ne dėl vėl prasidėsiančių darbų savo sodo sklype, o dėl pačių rimčiausių priežasčių - turėjau garbės dalyvauti dviejuose iškyliausiuose šių metų Sarmatijos garbę keliančiuose įvykiuose. Visų pirma su kolega Čiaumuoliu dalyvavome pasauliniame Sarmatų Ložės susitikime Urugvajuje, apie kurį mes papasakosime sekančiuose mūsų tekstuose ir ataskaitose. Vėliau išsiskyręs su kolega sėdau į pirmą pasitaikiusį lėktuvą ir išskridau į Grenlandija. Šiuo metu jūs tikriausiai stebitės: "Bet Visšvirkšty, kodėl Grenlandija? Negi pamiršai savo tikslus, moto ir kredo?". Galiu Jus nuraminti - tikrai ne, mano apsilankymo tikslas Grenlandijoje buvo pats sarmatiškiausias. Dideliai savo garbei ir pasididžiavimui dalyvavau ekspedicijoje, kurios tikslas - senosios sarmatų banginių medžiotojų gyvenvietės, jose palikti artefaktai su mums brangiais sarmatiškais įrašais ir naujais sarmatijos horizontais.

Taigi po varginančios kelionės nusileidome Nuuko (Nuūko, Nuo rūko) oro uoste. Atsiėmęs bagažą su ištikimuoju kelionių dalyviu Atila patraukiau prie artimiausio šunų rogių nuomos punkto. Pasodinęs Atilą į roges įsikibęs virvių nusitempiau visą turtą link mūsų susitikimo vietos.

Ir štai susitikęs su savo kolegomis sarmatijos entuziastais pradėjau savo žygį. Per neaprėpiamus ledo tyrus mes pradėjome maišyti Grenlandiją skersai ir išilgai, kiekviename fiorde saujomis kraudami Sarmatų paliktus artefaktus, bendraudami su vietiniais, kurie gūdžiomis poliarinėmis naktimis mums pasakodavo savo šamaniškuose protuose likusius prisiminimus apie narsius sarmatų žvejus, kurie atplaukdavę iš rytų pusės paskui milžiniškus banginius ir juos čia medžiodavę, apie turtus kuriuos čia atsiveždavo, bet nieko negailėdavę vietiniams ir juos gausiai apipildami turtais. Štai vienas mūsų sutiktas eskimas, vardu Umlukas, dar pats prisimena, kaip jo senelis pasakojo kad jam pasakojo jo senelis, kaip sarmatų kapitonas Vykutukas apdovanojo visą jų gentį nematytomis dovanomis ir dar išgelbėjo nuo bado išsiveždamas daugumą genties moterų.

Dar ilgai galėčiau pasakoti apie šiuos paprastus šiuolaikinės civilizacijos nesugadintus žmones ir dar ne vieną rašalinę rašalo galečiau sunaudoti, bet čia atėjo laikas antrai mano ekspedicijos daliai, kuri nors ir nebuvo planuota, bet nemažiau svarbi. Po ilgos ir varginančios ekspedicijos pasiilsėjęs Nuuko mieste, sėdau į pirmą pasitaikiųsį lėktuvą skrendantį atgal lietuvon, bet netikėtai visus planus sujaukė pati tikriausia skichija, Islandijoje išsivežęs Eyjafjallajökullo ugnikalnis. Teko leistis Reikjaviko oro uoste, kur šiuo metu ir esu vis dar laukdamas kada galėsiu gryžti namo. Bet laiko veltui čia neleidžiu, nes viską savo gyvenime darau dėl Sarmatijos. Centrinėje bibliotekoje ėmiausi studijuoti senuosius sarmatų raštus, kurių čia pasirodo yra apstu, o vietiniai juos klaidingai laiko norvegiškais, teko sužinoti, kad pirmą kartą Eyjafjallajökullas išsiveržė 920 metais (stebėtinai sutampa su Vykutuko kelionėmis) ir kiekvieną kartą ugnikalnis kaip Dievo rykštė kirsdavo kryžiuočių kraštams juos nuniokodamas. Argi tai ne pats seniausias pasauliui žinomas masinio naikinimo ginklas? Dar ne kartą sarmatai naudojosi šia žemės jiems suteikta galia ir kiekvieną karta nubausdavo savo priešus pražučiai ir tamsai. To įrodymas yra pats ugnikalnio pavadinimas - Eyjafjallajökull arba "Ėjo jajo kult". Taigi taip ištraukęs iš nežinojimo tamsos dar vieną sarmatijos paslaptį, norėčiau užduoti dar vieną klausimą: "Kas aktyvavo Eyjafjallajökull`ą šį kartą?", ar tai didžiųjų valstybių slaptosios tarnybos? Ar tai juodieji sarmatologai? O gal nei viena nei kita?

Visšvirkštys

Reikjavikas 2010

Moneta - sarmatiškosios išminties valiuta

Taigi, praėjo ne vienas mėnuo, pakolei ištikimieji mokslo įžvalgos gerbėjai ir sarmatuziastai sulaukė naujo straipsnio, nesuvaržyto akademiškuoju dogmatizmu ir žvelgiančio giliau, nei neria paviršutiniškos analizės žvilgsnis. Ir šie mėnesiai bėgo ne veltui! Tiek Visšvirkštys, tiek ir aš, leidome laiką kelionėse po užsienio archyvus, džiovinome gerkles pokalbiuose su aludėse bundančiais vietiniais istorikais, su kastuvu ir šepetėliu rankose braukėme prakaitą nuo kaktų kasinėjimų vietovėse ar tiesiog nepailsdami marginome lapus rašalu. Ir viskas tik vardan tos - Sarmatuvos!

Šį kartą savąja plunksna bandysiu praverti senųjų monetų paslapties vartus. Ir pradėsiu ne nuo ko kito, o nuo etimologijos, kuri dar nė karto nenuvylė ieškančiųjų ir klausiančiųjų. Taigi, kas ta moneta? Mon - sena mūsiška šaknis: monyti, išmonė. Juk akivaizdu: moneta - tai ta senoji išmonė, įprasminusi turtą mūsų protėviams sarmatams. Lygiai taip ir visi kiti tie pinigėliai, jie turi prasmes kasdieninėje senojoje kalboje: coin - kojn, kojna (tatai, kas sutaupyta, t.y., kojnėje), grozse - grašis, grąžis (grąža, smulkus pinigas), denarius - dienarius (artojas gauna tiek už vieną dieną), ir taip toliau. Neretam galbūt tai seniai buvo aišku, tačiau nuoseklus mokslininkas privalo klausti ir įsitikinti, jog pamatas, ant kurio statomas istorinės teisybės kuoras, yra tvirtas.
Nepagalvokite, jog šitiek laiko užtrukome tik nagrinėdami senosios kalbos rudimentus nūdienos vartosenoje. Kolosali laiko dalis atiteko kolosaliam darbui - eksternu, internu ir koncernu mokytąsi senojo rašto skaitymo (iš tų pačių šaltinių, kurie kadaise parengė gerb. Č. Gedgaudo stipendijos laimėtoją, Juozą Šeimį), renkant objektus senojo rašto tyrinėjimams. Todėl noriu savo, bei visos Sarmatuvos vardu padėkoti J. Šeimiui. Ačiū Jums, Juozai - kolega ir, išdrįsiu, mokytojau.

Tačiau mokslas nebūtų gyvas vien padėkomis, todėl pereikime prie tyrimo objekto. Visų pirma Jums, gerbiamasis skaitytojau norėčiau parodyti per didelius vargus gautą monetą, kurioje vaizduojamas praeities dulkėse nugrimzdęs užmarštin didis sarmatų vadas. Aplinkui kraštą aiškiai kaip diena įrašyta: "Postu Mūs Savg" - postą mūsų saugo. Taigi, šios sustingusios atlapaširdiškame sarmatiškame metaliniame veide akys kadaise guviai saugojo mūsų protėvių šalį. Matyt, ne veltui, ir ne bet kaip, jei jau jo atvaizdui buvo suteikta garbė amžinai išlikti, apsuptam saulės spindulių (būtent tai vaizduoja žiedinis ornamentas einąs monetos kraštu). Kaži, ką slepia reversas? Deja, to pasakyti negalima, nes net per didelius vargus ir nepriteklius pavyko įsigyti tik šios monetos aversą. Tačiau redakcijos neapleidžia nuojauta, jog neįkainojamas monetos aversas jau godžiai užspaustas akademikų rankose...
Kitas įdomus egzempliorius pasiekė mus iš draugiškų mokslininkų Mongolijoje, kurie savo ruožtų jį aptiko kasinėjimų Ukrainoje metu. Iš pradžių mūsų stepių bičiuliai pamanė, jog moneta vaizduoja jų pačių protėvius minguolius tautarius, tačiau po ilgos ir gerai argumentuotos diskusijos jie turėjo sutikti, kad čia pavaizduota ne kas kita, kaip sarmatiškas šaukimas, koks buvo siunčiamas visiems šalies gyventojams nelaimės ar karo atveju. Kairėje matome (skaitant iš apatinio dešinio kampo alternuojančia tvarka į viršutinį kairį): "Velg tyn urga ig smonini suskakte - tekis getuki ym padi didi", kas išvertus į dabartinę kalbą reiškia "Vėlgi tenais vargai ing žmones suskato - teks [sarma]getukams didžiai jiems padėti". O viduryje pavaizduotas žmogus, nešinas ne tik ginklais, bet įrankiais ir krepšiu su grūdais. Štai ką jie ten darė! Ne tik karą, bet ir badą, vargus, kitus nepriteklius bėda laikė, ir saviškiams visaip kaip padėjo - visas kraštas susitelkdavo, ir pasiraitoję savo sermėgas (teisingiau, sarmėgas). Kitoje pusėje matosi sarmatų vadovas kūnigas (nuo žodžio "kūnas"). Gaila, kad užrašas prastai išlikęs, tačiau įdėmi ir išlavinta akis gali įžvelgti fragmentą "-tutukū", nors kokio žodžio tai pabaiga, sunku pasakyti.
Trečiasis praeities šauklys - mums gerai pažįstamas Vytis, dar žinomas kaip aršus mūsų priešų vaikytojas Štiš-aras ("husaras" vėlesniuose slavizmuose). Pats paveikslėlis atrodo ganėtinai matytas ir aiškus, todėl vertėtų pakomentuoti patį užrašą. "Ens bas jotni / Niega kat alnon puasia" - suprask, "vienas basas josi, alnon kojas kaip nieko". Kiek sumodernizavus, šis išmintingas pamokymas skambėtų taip: "Basas jodinėsi - kojas pūslėtas turėsi" (tos alnos - tai ir yra pūslės). Galima tik įsivaizduoti, kaip išlydėdamas sūnų tolimon kelionėn tėvas įteikia jam šią monetą, šią išmonę, kurioje vaizduojamas šaunus ir didis Štišaras, ir pamoko, kad sūnus pakeliui visokiomis kvailybėmis neužsiimtų, ir pats sau pūslių neprisigamintų. Mielieji! Šiomis pūslėmis išnyra ir Jums prieš akis tikroji monetų prasmė - ne metalai buvo laikomi vertingais mūsų protėvių, o įstatymai, išmintis, pamokymai, garbė ir kiti didūs dalykai, išsaugoti juose.
Dar vienas panašus pavyzdys yra kita išmonėta iš padnestrės pelkių, kur buvo atsitiktinai aptikta praėjusio šimtmečio pradžioje. Čia pateikiamas dar svarbesnis pamokymas: "Gūlus ūpas ne ilensis miega" o kitoje pusėje "Peste plikse suklus". Vertimas: "galingame ūpe ne ilsisi, o miega/Pliki pėsti suklus". Perfrazavus būtų pamokymas, kad neverta gerame ūpe prarasti budrumo, nes gali pabusti jau ir be savo žirgelio, ir be sarmėgos.
Taigi, galbūt ir nebuvo akivaizdu iki šiol mums, šiuolaikinės materialistinės civilizacijos atstovams, kad ne gramai sidabro ar aukso rūpėjo mūsų protėviams, o tai, kas tame nerūdyjančiame, dėl to brangiame metalo gabalėlyje išrašyta. Ir dirbdavo už išmintį, ir kits kitam ja atsiskaitydavo, kits su kitu ja pasidalydavo, ir turtuolis buvo išties turtingas, o vargšas - iš ties vargingas. Šį kartą tiek, tačiau nerimauti nevalia, Sarmatuva dar pateiks ne vieną įžvalgą ir kyštelės ne vieną pagalį į ir taip jau byrantį, bet vis dar žmonių sąmones netašytais ratais traiškantį akademikų vežimą.

Čiaumuolis
Vilnius 2010

Sarmatai - vis dar čia?

Sarmatuvos tyrėjai skiria savo laiką ieškodami sarmatų pėdsakų archeologiniuose ir rašytiniuose šaltiniuose, tautosakoje, tautodailėje, torcioniniuose laukuose ar net ištirpusių įvairiuose pavadinimuose. Tačiau, ar nesame akli tam, kas vyksta aplink mus, visai čia pat? Platus ir išlavintas mūsų tyrėjų žvilgsnis, laimei, nepraleidžia nieko - netgi visai neseniai į mūsų biurą kreipesis pilietis, nerišliai kalbėjęs kažką apie "vakar" ir "visai čia pat" nebuvo paleistas neiškamantinėtas iki galo.
Pilietis Dž. O. (Sarmatuvai vardas ir pavardė žinomi) pranešė, kad jam sliūkinant namo penktadienio vakarą atsitiko keistas dalykas. Nors keliukas, kuriuo jis iš savo kaimyno P. D. paprastai traukia namolio, veda per nelegalų savartyną ir paprastai naktį ten nieko nebūna, tačiau jis išgirdo sklindant keistus garsus iš buitinio laužo krūvos. Prisiartinęs arčiau ir viską savo užrašų knygelėje tušinuku perpiešęs Dž. O. nesunkiai įtikino daugumą Sarmatuvos tyrėjų, kad jam pavyko užfiksuoti ne ką kitą, o gyvą sarmatą - sarmatlyvą ir karingą mūsų protėvį.
Deja, supratęs mūsų norą įsigyti piešinėlį (o ir paties piešinėlio svarbą mokslinei visuomenei), pilietis Dž. O. ėmė ženkliai kelti savo įkainius, pradžioje siūbavusius ties pakeliu varškės ir cigaretėmis "belomor kanal". Norėdamas visgi bet kokia kaina įsigyti šį neįkainojamą ikonografijos karbunkulą, ėmiau rinkti lėšas pirkiniui, tačiau vakar vakare mūsų pašnekovas SMS žinute pranešė, kad piešinėlį iš jo jau nupirkę akademikai. Štai, dar vienas įrodymas sudegė, dar vienas siūlo galas prarastas sumaišties kamuolyje!
Kaip ten bebūtų, faktas lieka faktu, o ne interpretacija: grynų sarmatų dar yra! Klausimas, kiek jų, kur jie telkiasi, ir ką jie daro, bet pati idėja, jog galima šį mūsų visų taip gerbtiną ir ant kojų mus pastačiusį protėvių ainį susitikti, apklausti, paklausyti jo grynai sarmatiškų dainų ir paragauti jo sarmatlyvų valgių, verčia prakaituoti mano, kaip tyrėjo, delnus, ir, tikiu, daugelio jūsų kaktas. Asmeniškai, atlikęs senųjų šaltinių ir žemėlapių analizę, apsilankęs jums, gerbiami akademikai, neprieinamose užusienio bibliotekose, galiu spėti, kad veikiausiai tikrų sarmatų dar užsilikę kažkur Čepkeliuose ar Kamanuose (gal net Žuvinte).
Tačiau, ar nebuvo tai akivaizdu? Ar nėra tai labiausiai mūsų gamtininkų saugomos nuo pašalinio akies teritorijos? Ar tikrai jie saugo tai, ką teigia saugą? Paklauskime savęs, gerbiami sarmatuziastai, kiek dar saugomų teritorijų yra Lietuvoje, ir kas dar ten užsilikę? Bet junta mano tirianti širdis, kad ne itin daug mums yra likę laukti - akademikai sensta, ilgai jie negalės mūsų skvarbaus žvilgsnio prikaustyto laikyti. O kolei kas - dairykimės, galbūt ir mums pavyks nors užrašų knygelės, supiltos alumi ir išteptos skumbre, kamputyje, nors drebančia ranka, bet užfiksuoti taip sunkiai iš žemėlapių trintą mūsųs didvalstybės gabalėlį.

Čiaumuolis
Vilnius 2009

Homo Sarmatikus beieškant

Dar visai neseniai, bent puse lūpų prasitarus apie garbingą Sarmatijos praeitį, neretas iš mūsų baimindavosi taiklia užsistagnavusio akademiko ranka paleisto neprekinės išvaizdos vaisiaus ar daržovės. Prieš keletą dešimtmečių, pirmieji Sarmatijos tyrinėjimo pionieriai negalėdavo net prisiartinti prie archeologu monopolizuotų, lyg aukšta spygliuota tvora aptvertų kasinėjimų aikštelių. Akademikai lyg slibinai, savo godžiom ir pavydžiom letenom paslėpę laikė rūsiuose neįkainuojamas Sarmatijos vertybes, lyg bijodami, kad tiesa paaiškės. Bet tiesa, mano mieli skaitytojai, visada paaiškėja. Bėgant laikui, mums atsivėrė naujos galimybės, visų pirma galingojo ir neaprėpiamo interneto dėka. O koks mane apėmė džiaugsmas, kai pirmą kartą savo internetinės naršyklės lange pamačiau Ptolemėjaus Atlaso originalą, kur jo pavargusia ranka buvo pirmą kartą įrašytas tas didingas žodis - Sarmatija.
Bet laikas eina ir Sarmatijos tyrinėtojai tęsia savo didingą misiją, atradimas seka atradimą, mūsų akys krypsta į vis senesnias ir paslaptingesnes istorijos dulkėmis paslėptas žinias. Dar taip neseniai mes mes įrodinėjome savo valstybę egzistavus šalia Romos imperijos, arba Kserkso Persijos, o dabar jau tuo beveik niekas nebeabejoja. Atėjo laikas pažiūrėti dar giliau, užduoti sau klausimus, į kuriuos galbūt jau visai neužilgo bus duoti atsakymai.
Tai kas tie žmonės, kurie sukūrė Sarmatiją? Kas suvienijo padrikus Europos gyventojus ir davė jiems vieną vardą? O gal jų vienijimasis buvo nulemtas kiek kitokių priežasčių? Mano nuomone, gerbiamieji skaitytojai, ir aš ją artimiausiu metu pagrįsiu nenuginčyjamais faktais, priešistorinių Sarmatijos gyventojų susivienijimą nulėmė ne kas kita, kaip jų prigimtis, prigimtis taip juos išskyrusi iš kitų to meto žmonių - tie žmonės buvo kitokie, jie buvo - Homo Sarmatikus. Įsiminkite šiuos du trumpus žodžius, kadangi jau visai neužilgo, jie bus linksniuojami Lietuvos miestuose ir miesteliuose su didžiausiu džiaugsmu, kaip ir su giliu liūdesiu bei užslėpta pagarba tarp niūrių institutų sienų.
O įrodymų toli ieškoti nereikia, bendrą sarmatų kilmę linksniavo visi praeities autoriai, nuo Homero iki Cicerono, nuo Šurupako įrašų iki Paros Archilocho. Nepaaiškinamos kilmės priešistoriniai kapai su sarmatų simbolika randami per visą Euraziją ir Afriką. Atsargūs antropologai, dar tik kuždasi apie tai, ką mes jau ruošiamės iškelti į pažinimo šviesą - sarmatų protėvis, savotiška trūkstamoji grandis - Homo Sarmatikus keliasi iš užmaršties kapo, ir koja kojon, su savo atradėjais, ir Jumis visais, gerbiamieji skaitytojai, ruošiasi atsakyti į dar neatsakytus klausimus.

Visšvirkštys
Vilnius 2009

Čiaumuolis seka sarmatų pėdsakais (I dalis)

Gerbiamas skaitytojas, ko gero, ne kartą yra pastebėjęs, jog šen bei ten užusienyje jaučiasi ne ką prasčiau nei namie, ten aptinka širdžiai artimų pavadinimų ir ne tik. Būtent šiais mįslingais toponimų, hidronimų ir kitų nimų išmargintais takais ir takeliais bandysiu patraukti į paiešką, kurioje suklupo ne vienas Sarmatuvos tyrėjas - į sarmatų ištakų bei jų didvalstybės ribų paiešką.
Savo paiešką pradėsiu visai čia pat - Etiopijoje. Istorikai mano, jog čia, įtakota semitų saabėjų kultūros, atsirado etiopiškoji civilizacija. Tačiau, ar tikrai tai buvo semitai? Žmonės, save vadinę panašiais vardais, nuo senų senovės buvo nusėdę ir mūsų kraštuose: tai ir sembai, ir samogitai, ir samiai (dar žinomi labiau išsilavinusiam, kaip zamiai, arba ziemiai, taigi, beveik žiemiai, kas mūsiškai reiškia "šiaurė") ir dar daugel kitų. Vadinasi, būtent etiopijoje kūręsi žmonės, paveikti senųjų sarmatų pietinių genčių, turėjo palikti tam tikrų sarmatizmų.
Ir iš ties, nesunkiai juos aptinkame: tai tokie miestai, kaip kad Goba (Guba, Guoba?), Negele (Negilė, Negėlė?), Aksum (Auksumas, Apkasumas, Atkasimas?) ir netgi pati sostinė Adis Abeba (atmetus "A", kurį pridėjo vėlesni istorijos klastotojai, ir sugrąžinus tai, ką iškraipė laikas, lieka "Užuobėga" - grynai mūsiškas pavadinimas). Negana to, ko verti stulbinančiai panašūs į mūsiškius hidronimai Omo, Avaš ir Šabelė (plg. Ūla, Atvašynas, Šešupė)?
Negana šių akivaizdžių ženklų, esama aibė materialinės kultūros reliktų, kuriuose aiškiai parodoma, kas tokie čia gyveno, kariavo ar net prekiavo. Pažvelkite į kairę: ar tik ne charakteringi sarmatų kariai pavaizduoti šaudantys lankais ir jojantys savo taip pamėgtais sarmagetužiukų veislės žirgais? O dešinėje, nors ir vaizduojant italų-abisinų antrąjį karą, ar tik ne sarmatų totemas Vytis vaizduojamas virš mūšio lauko? Žinoma, kad tai jie, tačiau istorikai išlieka akli neparankioms tiesoms, griaunančioms jų kortų namelį, vadinamą "teorijomis, paremtomis logika ir įrodymais". Va jums įrodymai, gerbiami teoretikai!
Šį kartą čia ir užbaigsiu savo kelionę, nes dar labiau gilintis į sarmatų pėdsakus Etiopijoje (eiti-joti-ja?) būtų viso gyvenimo darbas. Palieku jums, gerbiamieji entuziastai ir plataus požiūrio žmonės, patiems vertinti šias išvadas ir eiti tolyn Eitijotijos, pietinės sarmatų markos, keliais, o pats su jumis susitiksiu jau kitoje, dar netikėtesnėje vietovėje.

Čiaumuolis
Vilnius 2009

Fenomenali Lopaičių mįslė

Akylam informacinės sklaidos stebėtojui, pro akis negalėjo praslysti milžinišką visuomenės susidomėjimą sukėlęs, Žemaitijos smaragdas - Lopaičių šventyklų kompleksas. Dar labiau mūsų susidomėjimo žaizdrą pakurstė atokiosios vietovės reputacija - ne vienas gyvojo vandens, ar dvasinės palaimos ištroškęs tautietis taip ir nesurado šio žemaitiškojo Eldorado. Dėl to mes, kaip atkaklūs ir patyrę tyrinėtojai, nebiją palikti bibliotekų dulkėtas sales ir, tarytum Livingstonas ar Dreikas žengti į gūdžias baltąsias žemėlapio dėmes, neilgai trukę, susikrovę savo kuklią kelioninę mantą ir nepamiršę kelioninio žurnalo bei gana lepaus kelionėje, tačiau labai reikalingo instrumento tyrinėjimuose - fotoaparato, lydimi savo kiek pasenusio, bet napekeičiamo kelionės draugo, kokerspanielio Atilos, patraukėme į Vilniaus autobusų stotį.
Ištvėrę varginančią ir nuotykių kupiną kelionę, po kelių valandų, jau šėrėme Atilą Mažųjų Šunkojų kaimelyje. Vietiniai, iš pradžių pasitikę mus smalsiais, kiek apgirtusiais žvilgsniais, ne už ilgo jau patys siūlėsi tapti mūsų ekspedicijos vedliais, nešikais ir varovais. Aptarę natūrinį užmokestį išsiruošėme galutinio ekspedicijos tikslo link. Delsti nebuvo kada, juk mūsų laukė ilgas ir sunkus kelias.
Kelionės metu netinginiavome, o iš karto pradėjome rinkti etnokultūrinę informaciją. Pirmąjį žinių perlą nuskynėme iš varovo Stasio Zatočėlio: šis, pažvelgęs į tolumoje žaliuojančias Lopaičių šventyklos sengires, prisiminė, jog jaunystėje jis pats šiose vietose yra aręs, sėjęs ir pjovęs. Kokia fantastiška šios antgamtiškos vietos galia - gamta per keturis dešimtmečius vilnijančius rugių laukus pavertė ošiančiomis sengirėmis. Tačiau tai buvo ir paskutinis iš mūsų palydovų gautas informacijos lašelis: Čiaumuoliui pusiaukelėje pradėjus ieškoti antropologinių sąsajų tarp čia dabar gyvenančių vietinių samogitų ir kažkada čia gyvenusių jų protėvių, palydovai pabūgo pamatę jo ištrauktus kaukuolės matavimo įrankius ir tekini išsiskirstė. Taip mes likome vienui vieni, vidur nepažįstamos agrarinės dykros, per pusantro kilometro nuo mūsų tikslo.
Vieni keliavome daug lėčiau, bet ne ką liūdniau, kadangi Visšvirkštys užtraukė linksmą kelionės dainą: "Sarmatai, girių karaliai". Geroje kompanijoje laikas bėga nepastebimai: jau po pusvalandžio grožėjomės medžių-praamžių lapijoje besislepiančiais šventyklos mūrų siluetais. Supratę, kad prieš mūsų akis driekiasi už septynis pasaulio stebuklus mokslininko akims vertesnė panorama, puolėme gerti gyvąjį vandenį, pasigaminome drabužius iš paparčių ir medžių lapų, laigėme šventyklos koridoriais, ritinome Mindaugo akmenį, skaitėme ir rašėme runomis ir sukomės torcioniniame lauke, guviai nuskaitinėdami Visatos informaciją. Išvarginti įspūdžių pilnos dienos, tik po kokio pusvalandžio ėmėmės kurti stovyklą, kur, nepaisant iš Mažųjų Šunkojų sklindančio triukšmo, ramiai praleidome naktį.
Ryte mūsų ir Atilos laukė protu sunkiai suvokiama staigmena: chroniškų prostatos skausmų kamuojamas Visšvirkštys, pradėjęs šlapintis, suprato stebuklingai atsikratęs šio prakeikimo. Tik vėliau supratome, kad vakar jis negalėjo atsiplėšti nuo gyvojo Lopaičių Šaltinio vandens ir išgėrė jo per pusę litro. Štai Jums ir įrodymas!
Susikrovę savo daiktus, kupini įspūdžių ir pilnomis kuprinėmis bei kišenėmis mokslinės medžiagos (kurią būtinai pateiksime naujuose Sarmatuvos publikacijose), patraukėme namolio.
Kas žino, kokias paslaptis už nugarų mes palikome ateities tyrėjams?

Visšvirkštys ir Čiaumuolis
Vilnius 2009