Fenomenali Lopaičių mįslė

Akylam informacinės sklaidos stebėtojui, pro akis negalėjo praslysti milžinišką visuomenės susidomėjimą sukėlęs, Žemaitijos smaragdas - Lopaičių šventyklų kompleksas. Dar labiau mūsų susidomėjimo žaizdrą pakurstė atokiosios vietovės reputacija - ne vienas gyvojo vandens, ar dvasinės palaimos ištroškęs tautietis taip ir nesurado šio žemaitiškojo Eldorado. Dėl to mes, kaip atkaklūs ir patyrę tyrinėtojai, nebiją palikti bibliotekų dulkėtas sales ir, tarytum Livingstonas ar Dreikas žengti į gūdžias baltąsias žemėlapio dėmes, neilgai trukę, susikrovę savo kuklią kelioninę mantą ir nepamiršę kelioninio žurnalo bei gana lepaus kelionėje, tačiau labai reikalingo instrumento tyrinėjimuose - fotoaparato, lydimi savo kiek pasenusio, bet napekeičiamo kelionės draugo, kokerspanielio Atilos, patraukėme į Vilniaus autobusų stotį.
Ištvėrę varginančią ir nuotykių kupiną kelionę, po kelių valandų, jau šėrėme Atilą Mažųjų Šunkojų kaimelyje. Vietiniai, iš pradžių pasitikę mus smalsiais, kiek apgirtusiais žvilgsniais, ne už ilgo jau patys siūlėsi tapti mūsų ekspedicijos vedliais, nešikais ir varovais. Aptarę natūrinį užmokestį išsiruošėme galutinio ekspedicijos tikslo link. Delsti nebuvo kada, juk mūsų laukė ilgas ir sunkus kelias.
Kelionės metu netinginiavome, o iš karto pradėjome rinkti etnokultūrinę informaciją. Pirmąjį žinių perlą nuskynėme iš varovo Stasio Zatočėlio: šis, pažvelgęs į tolumoje žaliuojančias Lopaičių šventyklos sengires, prisiminė, jog jaunystėje jis pats šiose vietose yra aręs, sėjęs ir pjovęs. Kokia fantastiška šios antgamtiškos vietos galia - gamta per keturis dešimtmečius vilnijančius rugių laukus pavertė ošiančiomis sengirėmis. Tačiau tai buvo ir paskutinis iš mūsų palydovų gautas informacijos lašelis: Čiaumuoliui pusiaukelėje pradėjus ieškoti antropologinių sąsajų tarp čia dabar gyvenančių vietinių samogitų ir kažkada čia gyvenusių jų protėvių, palydovai pabūgo pamatę jo ištrauktus kaukuolės matavimo įrankius ir tekini išsiskirstė. Taip mes likome vienui vieni, vidur nepažįstamos agrarinės dykros, per pusantro kilometro nuo mūsų tikslo.
Vieni keliavome daug lėčiau, bet ne ką liūdniau, kadangi Visšvirkštys užtraukė linksmą kelionės dainą: "Sarmatai, girių karaliai". Geroje kompanijoje laikas bėga nepastebimai: jau po pusvalandžio grožėjomės medžių-praamžių lapijoje besislepiančiais šventyklos mūrų siluetais. Supratę, kad prieš mūsų akis driekiasi už septynis pasaulio stebuklus mokslininko akims vertesnė panorama, puolėme gerti gyvąjį vandenį, pasigaminome drabužius iš paparčių ir medžių lapų, laigėme šventyklos koridoriais, ritinome Mindaugo akmenį, skaitėme ir rašėme runomis ir sukomės torcioniniame lauke, guviai nuskaitinėdami Visatos informaciją. Išvarginti įspūdžių pilnos dienos, tik po kokio pusvalandžio ėmėmės kurti stovyklą, kur, nepaisant iš Mažųjų Šunkojų sklindančio triukšmo, ramiai praleidome naktį.
Ryte mūsų ir Atilos laukė protu sunkiai suvokiama staigmena: chroniškų prostatos skausmų kamuojamas Visšvirkštys, pradėjęs šlapintis, suprato stebuklingai atsikratęs šio prakeikimo. Tik vėliau supratome, kad vakar jis negalėjo atsiplėšti nuo gyvojo Lopaičių Šaltinio vandens ir išgėrė jo per pusę litro. Štai Jums ir įrodymas!
Susikrovę savo daiktus, kupini įspūdžių ir pilnomis kuprinėmis bei kišenėmis mokslinės medžiagos (kurią būtinai pateiksime naujuose Sarmatuvos publikacijose), patraukėme namolio.
Kas žino, kokias paslaptis už nugarų mes palikome ateities tyrėjams?

Visšvirkštys ir Čiaumuolis
Vilnius 2009