Sarmatai - vis dar čia?

Sarmatuvos tyrėjai skiria savo laiką ieškodami sarmatų pėdsakų archeologiniuose ir rašytiniuose šaltiniuose, tautosakoje, tautodailėje, torcioniniuose laukuose ar net ištirpusių įvairiuose pavadinimuose. Tačiau, ar nesame akli tam, kas vyksta aplink mus, visai čia pat? Platus ir išlavintas mūsų tyrėjų žvilgsnis, laimei, nepraleidžia nieko - netgi visai neseniai į mūsų biurą kreipesis pilietis, nerišliai kalbėjęs kažką apie "vakar" ir "visai čia pat" nebuvo paleistas neiškamantinėtas iki galo.
Pilietis Dž. O. (Sarmatuvai vardas ir pavardė žinomi) pranešė, kad jam sliūkinant namo penktadienio vakarą atsitiko keistas dalykas. Nors keliukas, kuriuo jis iš savo kaimyno P. D. paprastai traukia namolio, veda per nelegalų savartyną ir paprastai naktį ten nieko nebūna, tačiau jis išgirdo sklindant keistus garsus iš buitinio laužo krūvos. Prisiartinęs arčiau ir viską savo užrašų knygelėje tušinuku perpiešęs Dž. O. nesunkiai įtikino daugumą Sarmatuvos tyrėjų, kad jam pavyko užfiksuoti ne ką kitą, o gyvą sarmatą - sarmatlyvą ir karingą mūsų protėvį.
Deja, supratęs mūsų norą įsigyti piešinėlį (o ir paties piešinėlio svarbą mokslinei visuomenei), pilietis Dž. O. ėmė ženkliai kelti savo įkainius, pradžioje siūbavusius ties pakeliu varškės ir cigaretėmis "belomor kanal". Norėdamas visgi bet kokia kaina įsigyti šį neįkainojamą ikonografijos karbunkulą, ėmiau rinkti lėšas pirkiniui, tačiau vakar vakare mūsų pašnekovas SMS žinute pranešė, kad piešinėlį iš jo jau nupirkę akademikai. Štai, dar vienas įrodymas sudegė, dar vienas siūlo galas prarastas sumaišties kamuolyje!
Kaip ten bebūtų, faktas lieka faktu, o ne interpretacija: grynų sarmatų dar yra! Klausimas, kiek jų, kur jie telkiasi, ir ką jie daro, bet pati idėja, jog galima šį mūsų visų taip gerbtiną ir ant kojų mus pastačiusį protėvių ainį susitikti, apklausti, paklausyti jo grynai sarmatiškų dainų ir paragauti jo sarmatlyvų valgių, verčia prakaituoti mano, kaip tyrėjo, delnus, ir, tikiu, daugelio jūsų kaktas. Asmeniškai, atlikęs senųjų šaltinių ir žemėlapių analizę, apsilankęs jums, gerbiami akademikai, neprieinamose užusienio bibliotekose, galiu spėti, kad veikiausiai tikrų sarmatų dar užsilikę kažkur Čepkeliuose ar Kamanuose (gal net Žuvinte).
Tačiau, ar nebuvo tai akivaizdu? Ar nėra tai labiausiai mūsų gamtininkų saugomos nuo pašalinio akies teritorijos? Ar tikrai jie saugo tai, ką teigia saugą? Paklauskime savęs, gerbiami sarmatuziastai, kiek dar saugomų teritorijų yra Lietuvoje, ir kas dar ten užsilikę? Bet junta mano tirianti širdis, kad ne itin daug mums yra likę laukti - akademikai sensta, ilgai jie negalės mūsų skvarbaus žvilgsnio prikaustyto laikyti. O kolei kas - dairykimės, galbūt ir mums pavyks nors užrašų knygelės, supiltos alumi ir išteptos skumbre, kamputyje, nors drebančia ranka, bet užfiksuoti taip sunkiai iš žemėlapių trintą mūsųs didvalstybės gabalėlį.

Čiaumuolis
Vilnius 2009